Amerikos indėnų genocidas (1)

1492 spalio 12 dieną Kolumbas su savo 90 žmonių ekipažu išsilaipino vienoje iš Bahamų salų. Tą dieną įvyko pirmasis kontaktas su vietiniais gyventojais. Savo dienoraštyje tą pačią dieną Kolumbas užrašė pirmuosius įspūdžius:

Tie žmonės vaikšto kaip motina pagimdė, tačiau geraširdžiai.. Juos galima išlaisvinti ir atversti į mūsų Šventą Tikėjimą. Iš jų gausis puikūs tarnai“.

Vėliau Kolumbas ne kartą aprašinėjo laivo žurnaluose salų grožį ir jų draugiškus, laimingus, taikius gyventojus, o praėjus 2 dienoms po pirmo kontakto, spalio 14 dieną, viename iš borto žurnalų atsirado toks įrašas:

„Pakanka 50 kareivių, kad juos visus pavergtume ir priverstume daryti viską, ką norime. Vietiniai gyventojai leidžia mums vaikščioti, kur norime ir atiduoda viską, ko paprašome“.

1493 metų rugpjūčio 15 dieną Kolumbas grįžo į Ispaniją. Iš savo pirmosios kelionės jis atvežė augalų, gyvūnų ir 6 indėnus.

1943 rugsėjo 25 dieną jis vėl išplaukė į Amerika trimis karakais, 17 karavelių su 1500 žmonių. Būtent ši ekspedicija užvežė į Ameriką didelę partiją mastifų ir gerihaundų, apmokytų pulti žmones. Taip pat pradėti taikyti masiniai korimai, buvo organizuojami baudžiamieji žygiai.

1495 metais prasideda taip vadinamos Konkistos – Naujojo Pasaulio užkariavimo epocha. Užkariautojais iš pradžių buvo ispanai ir portugalai, paskui prisijungė olandai, prancūzai ir anglai. Europos „riteriai“ paskelbė vietiniams gyventojams tikrą karą. Žūtbūtinį. Kokia priežastis? Pirmas dalykas – europiečius viliojo auksas. Jie buvo tiesiog apsėsti mitinio „Eldorado“ paieškos idėjos – šalies, kur auksas neva tiesiog po kojomis voliojasi. Patys darbuotis aukso kasyklose ateiviai, beje, neturėjo jokio noro. Tuo, jų nuomone, turėjo užsiimti vergai indėnai.

Antroji priežastis – europiečiai siekė užgrobti derlingas ir eksploatacijai tinkamas teritorijas. Vakarų Europoje tuo metu pradėjo aktyviai formuotis kapitalistiniai santykiai. Nedidelė žmonių dalis krovėsi turtus, likusieji – klimpo į skurdą. Vakarykščiai valstiečiai, amatininkai, smulkūs prekeiviai nebuvo pajėgūs konkuruoti su stambiu verslu, viską prarasdavo ir tapdavo elgetomis. Amerikos atradimas suteikė jiems vilties įsigyti žemės, praturtėti. Į aplinkybę, kad ten jau gyveno žmonės, niekas nekreipė dėmesio.

Europiečiai nelaikė indėnų žmonėmis. Biblijoje buvo minimos trys rasės: „Jafeto“ (europiečiai), „Semo“ (mongoloidai) ir „Chamo“ (negroidai). Apie indėnus nebuvo parašyta nė žodžio. Be to, indėnai nebuvo krikščionys, o išpažino savo tradicines religijas. Visa tai suteikė galimybę katalikų ir protestantų dvasininkams prilyginti indėnus gyvuliams.

Buvo visiškai rimtai tvirtinama, kad vietiniai Amerikos gyventojai neturi sielos, vadinasi, pirma, jų žemės automatiškai tampa „niekieno“ ir kiekvienas kolonistas gali ją nebaudžiamai užgrobti, o antra – su aborigenais galima buvo elgtis kaip su laukiniais gyvūnais. Tokiu būdu europiečiai persikėlėliai savo „Dievo“ vardu galėjo naudoti bet kokį smurtą, galėjo daryti su vietiniais, ką tik nori: „prijaukinti“ (paversti vergais) ar naikinti.

1493 metais popiežius Aleksandras VI padalino dar neatrastas žemes ispanu ir portugalų karaliams. Taip prasidėjo pirmasis indėnų tragedijos aktas.

Nuo 1513 metų ispanų konkistadoriai, vadovaujami Chuano de Leono išsilaipino šiuolaikinės Floridos krante. Ispanai ieškojo aukso ir iškart pradėjo karą prieš vietinius gyventojus. Nuo 1515 metų jie sunaikino kelis šimtus rytinės Floridos gyventojus, o 500 pagrobė į vergovę ir pasiuntė į plantacijas Puerto Rike.

1521 metasi de Leonas ugnimi ir kardu pražygiavo Floridos pakrante, tačiau susivienijusios indėnų gentys sugebėjo sutriuškinti užkariautojus, žuvo ir pats ką tik iškeptas gubernatorius.

Tačiau paskui de Leoną plūstelėjo kiti plėšrūnai. 1525 metais ispanai sunaikino apie šimtą indėnų ir dar 60 pavertė vergais Šiaurės Karolinos pakrantėje. 1526 metais konkistadoriai pradėjo puolimą Džordžijoje, tačiau susidūrė su atkakliu indėnų pasipriešinimu ir pasitraukė. Apskritai, nežiūrint į ginkluotės pranašumą, ispanų riteriai, apsišarvavę nuo galvos iki kojų ir ginkluoti plieniniais kalavijais bei arkebuzomis, taip ir nesugebėjo tuo metu palaužti indėnų pasipriešinimo.

1527 metais Floridos užkariauti leidosi Panfilo de Narvajeso ekspedicija. Ispanai užgrobdavo įkaitus, degino kaimus, naikino maisto atsargas, siekdami priversti indėnus pripažinti ispanų karaliaus valdžią. Ir vis dėlto riteriai patyrė pralaimėjimą ir buvo priversti bėgti. 1539 metais užkariautojai vėl atvyko. Šį kartą ekspedicijai vadovavo asmeniškai Kubos gubernatorius Ernandas de Sota. Keturis metus ispanai kariavo šiuolaikinių Floridos, Džordžijos, Alabamos, Tenesio, Arkanzaso ir Oklahomos valstijų teritorijoje. Konkistadorių kelias buvo nužymėtas sudegintais kaimais ir nepaklusnių indėnų lavonais. Ir visgi ispanams vėl nepasisekė įsitvirtinti Šiaurės Amerikoje. Indėnai aršiai priešinosi, pats de Sota žuvo 1542 metais, o apgailėtini jo kariaunos likučiai šiaip ne taip parsirado į Meksiką.

Tuo pat metu ispanų dėmesys krypo ir į Pietvakarius. 1540 metais užkariauti tų žemių į žygį susiruošė pagarsėjęs savo žiaurumu konkistadorius Fransiskas de Koronadas. Pirmą smūgį patyrė indėnai zuniai, gyvenę Naujosios Meksikos teritorijoje. Ispanai užgrobdavo jų gyvenvietes ir plėšė viską iki paskutinio siūlelio. Po to būrys patraukė link Arizonos, Kolorado, Teksaso. Visur juos lydėjo plėšimai ir prievarta. Amžininkų žodžiais, Koronadas paliko po savęs išdegintą žemę. Tačiau visos pastangos žlugo dėl indėnų pasipriešinimo. 1542 metais užkariautojų likučiai be jokios šlovės parsirado ten, iš kur atsibastė.

Nesėkmės neprivertė ispanų trauktis. Antroje XVI amžiaus pusėje jiems pavyko, sunaikinus daugumą Floridos pusiasalio pakrančių genčių, paimti savo kontrolėn dalį pusiasalio teritorijos. Bandymai pavergti indėnus pusiasalio vidinėse teritorijose susidurdavo su atkakliu pasipriešinimu ir žlugdavo. XVI amžiaus aštuntame dešimtmetyje ispanai suaktyvėjo dabartinių JAV Pietvakariuose. Hopių, navahų, pueblų, zunių gentys atkakliai priešinosi, o ispanai, savo ruožtu, vis didino žiaurias represijas.

Užkariautas žemes užgrobdavo dvarininkai, kurie paversdavo indėnus savo baudžiauninkais. Pasirodė ir katalikiška inkvizicija, kuri pradėjo žiauriai persekioti pagonis, rengė masinius deginimus laužuose. Visa ši žiauraus engimo ir atviros savivalės sistema kėlė indėnų pasipriešinimą. Ispanai niekur nesijautė saugūs ir tupėjo įtvirtintuose fortuose, nors indėnai kartais sunaikindavo ir juos. Įtvirtinti savo valdžios „nukariautų“ indėnų atžvilgiu konkistadoriams taip ir nepasisekė.

XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiaus pradžioje Šiaurės Amerikoje pasirodė nauji plėšrūnai – olandai, prancūzai ir anglai. 1607 metais šiuolaikinės Virdžinijos teritorijoje buvo įkurtas Džeimstaunas. 1610 metais prancūzai pastatė Kvebeką, o 1620 metais atsirado olandiškas Naujasis Amsterdamas. Reikia pažymėti, kad indėnai sutiko pirmuosius persikėlėlius pakankamai draugiškai, padėjo jiems įsikurti naujoje vietoje. Aprūpino maistu, mokė auginti vietines kultūras.

Už visa tai baltieji atsimokėjo absoliučiu nedėkingumu. Jiems į galvas niekada nešovė padėkoti indėnams, be kurių visi naujakuriai būtų pražuvę jau pačią pirmą žiemą. Jų įsivaizdavimu, „laukiniai“ tiesiog privalėjo tarnauti krikščionims ir vykdyti visus jų įsakymus. Pietuose netrukus pradėjo kurtis tabako, cukrašvendrių ir medvilnės plantacijos. Plantatoriai, savaime aišku, nesiruošė darbuotis patys, o svajojo naudotis nemokamu indėnų darbu. Ginkluotos gaujos puldinėjo indėnų gyvenvietes, grobė belaisvius ir vertė juos vergais. Kolonizatoriai grobė netgi vaikus ir moteris įkaitais, versdami vyrus sudėti ginklus ir dirbti plantacijose.

Šiaurėje indėnų padėtis buvo dar blogesnė. Ten plūstelėjo kolonistų fermerių masė, jiems buvo reikalinga žemė. Ir visiškai nereikalingi toje žemėje gyvenantys žmonės. Baltieji grobė žemes ir vijo indėnus toliau į Vakarus, o nenorinčius palikti gimtosios žemės – žiauriai žudė.

amerikos-indenu-genocidas-1

Netrukus čiabuviai suprato: jeigu jie nori išsaugoti gyvybę ir laisvę, teks stoti į žūtbūtinę kovą su žiauriu ir klastingu priešu, kuris nepripažino jokių kilnių įstatymų, klastingai ir niekšingai atakavo ir naikino viską, ką sutikdavo savo kelyje. Indėnams, kurie iki ateinant baltiesiems, praktiškai nežinojo karų ir gyveno taikių medžiotojų bei žemdirbių gyvenimą, teko tapti kariais.

Šitame kare indėnai buvo iš anksto pasmerkti, ir bėda buvo netgi ne ta, kad baltieji turėjo šaunamuosius ginklus ir plieninius šarvus, ne ta, kad jie buvo vieningi, o indėnų gentys susiskaldžiusios. Vietinius Amerikos gyventojus pražudė ne kulkos, juos pražudė ligos. Kolonizatoriai atsivežė su savimi nežinomas iki tol žemyne ligas: raupus, marą, džiovą ir t.t. Indėnai neturėjo joms jokio imuniteto. Tarkime, 80% visų abenakų mirė nuo raupų, net nestoję su baltaisiais į karą. Kai kurias gentis ligos nušienavo šimtu procentų, o į „atsilaisvinusias“ žemes ateidavo kolonistai.

Ir visgi indėnai nepasidavė ir neprašė pasigailėjimo. Jie buvo linkę verčiau žūti kautynėse, nei tapti vergais. Indėnų drama artėjo prie savo kulminacijos. Pirmieji smūgio susilaukė algonkinų gentys, gyvenusios šiuolaikinėje Naujojoje Anglijoje. Pradedant 1630 metais, anglų persikėlėliai protestantai metodiškai valė žemes nuo indėnų.

Be to, indėnų gentys buvo įtrauktos į anglų ir prancūzų karus: prancūzai sudarė sąjungą su huronais ir algonkinais, o anglai – su irokėzais. Europiečiai pjudė indėnus tarpusavyje, o paskui pribaigdavo nugalėtojus.

Viena kruviniausių dramų tapo pekotų genties sunaikinimas 1637 metais. Gentis gyveno Konektikuto teritorijoje ir atsisakė pripažinti Anglijos karūnos valdžią. Tada anglai juos netikėtai užpuolį, apsupo naktį gyvenvietę, padegė ją ir surengė skerdynes, žudydami visus iš eilės. Per vieną naktį buvo nužudyta daugiau kaip 600 žmonių. Po to anglai surengė išlikusių pekotų medžioklę. Beveik visi jie buvo išžudyti, o nedaugelis išlikusių buvo pavergti. Šitaip kolonizatoriai davė suprasti visiems indėnams, koks likimas laukia nepaklusniųjų.

Pietuose irgi vyko nesibaigiančios skerdynės: anglų plantatoriai iš pradžių pamėgino paversti indėnus vergais, tačiau tie atsisakė dirbti, bėgdavo iš plantacijų ir kėlė sukilimus. Tada buvo nutarta visus juos išnaikinti, o į plantacijas vežti vergus iš Afrikos.

Iki XVII amžiaus vidurio kolonizatoriai išnaikino praktiškai visus indėnus, gyvenusius Atlanto vandenyno pakrantėse. Likę gyvi traukėsi į Vakarus, tačiau ir ten plūstelėjo godūs naujoms žemėms kolonizatoriai. Galiausiai indėnai suprato, kad pavieniui jie bus sutriuškinti ir sunaikinti. 1674 metais vampanoagų, narangasetų, nipmukų, pokamptukų ir abenakų gentys sudarė sąjungą ir susitelkė aplink didįjį sahemą Metakomą.

1675 metais jie pradėjo sukilimą prieš anglus. Atkaklios kovos vyko ištisus metus, tačiau į anglų pusę persimetė Irokėzų lyga, kas ir nulėmė kovos baigtį. Kolonizatoriai žiauriai susidorojo su sukilėliais. Pats Metakomas buvo nužudytas 1676 rugpjūčio 12, jo žmoną ir vaikus anglai ketvirčiavo ir iškabinėjo ant medžių. Nukirstą Metakomo galvą pamovė ant kuolo ir demonstravo ant kalvos Rod Ailende, ji ten išbuvo daugiau kaip 20 metų. Vampanoagų ir narangasetų gentys buvo praktiškai visiškai išnaikintos. Apie aukų skaičių byloja tas faktas, kad karo pradžioje Naujojoje Anglijoje gyveno 15 000 indėnų, o pabaigoje liko tik 4000.

amerikos-indenu-genocidas-2

1680 metais indėnai buvo įtraukti į ilgai trunkantį Anglijos karą su Prancūzija, kuris liepsnojo iki pat 1714 metų. Anglai ir prancūzai buvo linkę kariauti indėnų rankomis, dėl to šiose brolžudiškose skerdynėse iki XVIII amžiaus pradžios žuvo praktiškai visi vietiniai gyventojai. Likusius išvijo anglai. XVIII amžiuje ekspansija tęsėsi. Ją vykdė tiek anglai, tiek prancūzai. Pirmieji susikoncentravo daugiausiai ties Šiaurės ir Pietų Karolinos „įsisavinimu“.

Gyvenusios čia muskogų gentys buvo naikinamos ir vejamos iš gimtų žemių. Kolonizatorių smurtą ir siautėjimą išprovokavo 1711 metais prasidėjęs galingas irokėzų tautai priklausančios tuskarorų genties sukilimas. Netrukus prie jų prisijungė čikasavai. Atkaklus karas tęsėsi 2 metus ir baigėsi anglų susidorojimu su pralaimėjusiais. Tuskarorų gentis buvo sunaikinta praktiškai absoliučiai.

Prancūzai tuo metu tvarkėsi taip vadinamoje Luizianoje – didžiulėse teritorijose nuo Ohajo iki Kanzaso ir nuo Kvebeko iki Meksikos įlankos. Dar 1681 metais jos buvopaskelbtos prancūzų Karūnos nuosavybe, o XVIII amžiaus pradžioje Misisipės žiotyse buvo įkurtas Naujasis Orleanas, tapęs grobikų atramine baze. Indėnai priešinosi, tačiau persvara buvo europiečių pusėje. Ypač žiaurus smūgis buvo suduotas načezams, gyvenusiems Meksikos įlankos pakrantėje.

Načezai, kaip jau buvo minėta anksčiau, buvo viena labiausiai išsivysčiusių tautų Šiaurės Amerikoje. Jie turėjo valstybę, kuriai vadovavo sudievintas monarchas. Načezų monarchai atsisakė pripažinti save Prancūzijos karaliaus vasalais, dėl to, pradedant 1710 metais, prasidėjo serija naikinamųjų karų, kurie baigėsi 1740 metais beveik visišku načezų išnaikinimu.

Visiškai pavergti indėnų prancūzams taip ir nepavyko. O pačiais atkakliausiais jų priešais buvo irokėzai. Irokėzų lyga, apjungusi penkias giminingas gentis, buvo svarbiausias pasipriešinimo kolonizatoriams centras. Pradedant 1630 metais, prancūzai ne kartą skelbė Lygai karą, tačiau visi mėginimai palaužti pasipriešinimą patirdavo nesėkmę.

Tuo metu anglai 1733 metais pradėjo Džordžijos kolonizavimą, kurį vėlgi lydėjo taikių indėnų skerdynės. O 1759 metais jie pradėjo karą prieš čerokius, kurio metu privertė gyvus likusius indėnus trauktis į Vakarus. Nenumaldomas anglų slinkimas privedė prie to, kad 1763 metais algonkinų gentys susivienijo aplink didį otavų genties vadą Pontiaką, kuris prisiekė sustabdyti baltųjų ekspansiją. Jam pavyko surinkti nemenkas pakėgas, į jo karinę sąjungą įstojo praktiškai visi algonkinai, gyvenantys Šiaurės Rytuose. Iki 1765 metų jis sutriuškino praktiškai visus anglų garnizonus Didžiųjų Ežerų regione, išskyrus gerai įtvirtintą Detroitą.

Indėnai buvo nebetoli pergalės, tačiau anglai sugebėjo įtraukti į karą savo pusėje irokėzus, pavaizdavę visą reikalą taip, kad pergalės atveju Pontiakas pradės karą su Lyga. Suvaidino savo vaidmenį ir Pontiako „sąjungininkų“ prancūzų išdavystė, šie netikėtai sudarė su anglais taiką ir nustojo tiekti indėnams šaunamuosius ginklus bei šaudmenis.

Algonkinai buvo sumušti, o Pontiakas buvo priverstas sudaryti taiką. Tiesa, ir anglai negalėjo pasigirti pergale: karalius uždraudė kolonistams eiti toliau Apalačų kalnų. Baimindamiesi Pontiako galios, anglai 1769 metais organizavo jo nužudymą.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Amerikos indėnų genocidas (2)

Amerikos indėnų genocidas (1)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!