Amerikietiški serialai kaip infantilios visuomenės veidrodis

Menas visada buvo visuomenės nuotaikų reiškėjas, jos veidrodis. Komiksus šia prasme aš visada laikiau pačiais ryškiausiais to pavyzdžiais, besidarbuojančiais su labai archetipiškais vaizdiniais. Ir kinas, nufilmuotas pagal komiksus, atitinkamai, yra dvigubai įdomesnis, kad suprastum masių mąstymo būdą.

Šia prasme naujas amerikiečių serialas „Strėlė“ – puikus pavyzdys. Visų pirma – savo neigiamų herojų personažais. Tai – kapitalistai. Ir ne šiaip kapitalistai, turtingi žmonės, bet būtent nesąžiningi sukčiai. Dauguma piktadarių, prieš kuriuos kovoja pagrindinis herojus, susikrovė savo kapitalus nusikalstamu keliu – sukčiavimais, vagystėmis, prekyba narkotikais ir panašiai. Faktiškai seriale nėra sąžiningų milijonierių! Netgi pagrindinio herojaus tėvas atgailauja dėl savo nusikaltimų, ragindamas sūnų ištaisyti jo klaidas ir pakeisti miesto ateitį (tame mieste galima plika akimi įžvelgti visos Amerikos ateitį, balansuojančią ant bedugnės krašto).

Suprantama, tokie požiūrio į turtingus žmones pokyčiai negalėjo atsirasti savaime. Anksčiau jam nebūtų pritarę JAV gyventojai, išauklėti protestantiškomis idėjomis, kad turtas reiškia Dievo meilę. Amerikietiškos svajonės formulė „Praturtėk arba mirk, mėgindamas“ (Get rich or die trying) nustojo veikti. Jeigu senuose amerikietiškuose filmuose pagrindiniai herojai neretai elgdavosi ne pačiu geriausiu būdu, kad praturtėtų (kad ir tas pats Džango), ir tai buvo laikoma priimtinu dalyku, tai dabar pasikeitė ir motyvacijos, ir požiūris į turtą.

Štai naujoje „Džango“ ekranizacijoje, kurią sukūrė Tarantino, vietoje pinigų svarbiausia ideologija tampa baltųjų engėjų ir juodųjų vergų priešprieša, kitaip sakant – tai jau klasių kova. Ir juodieji, esantys vergvaldžių pusėje, parodomi kaip negatyvūs personažai, o baltieji, kurie padeda kovoti prieš eksploatatorius, be jokių abejonių tampa herojais (būtent dėl to tai ne rasės, bet klasės klausimas).

Kada gi įvyko lūžis tradiciniame amerikietiškame požiūryje į turtą? Be jokios abejonės, galutinis smūgis buvo smogtas 2008 metais, kai per krizę milijonai žmonių tapo bedarbiais ir benamiais. Vis daugiau žmonių supranta, kad „amerikietiška svajonė“, kai kiekvienas gali praturtėti, nebeveikia (ir apie tai rašė Nobelio laureatas Polas Krugmanas). O turtingu gali tapti tiktai amoralūs nusikaltėliai ir perėjūnai, ir kuo personažas amoralesnis – tuo jis turtingesnis.

Be to, juk svarbiausi krizės kaltininkai, bankininkai ir biržų makleriai, ne tik nenuskurdo per krizę, bet ir gavo daugiamilijoninius bonusus. Ir šita visiems akivaizdi neteisybė kelia teisėtą pasipiktinimą. Nenuostabu, kad Holivudo prodiuseriai, visada tokie jautrūs pokyčiams visuomenės nuomonėje, sureagavo pirmieji, sukūrę antikapitalistinį serialą „Strėlė“.

Dar vienas būdingas momentas – tai, kad egzistuoja tam tikras piktadarių sąrašas. Pagal šią idėją, nusikaltėliai kapitalistai yra ne šiaip vienišiai, kurie siekia bet kokia kaina praturtėti, bet yra dalis kažkokio globalesnio plano, skirto nuskurdinti daugumą miesto gyventojų. Būtent taip JAV gyventojai suvokia Volstrito veiklą – kaip dalė globalinio sąmokslo, kuris grasina sunaikinti jų gerovę.

Bet grįžkime prie pagrindinio herojaus. Aliuzijos šiuo atveju yra akivaizdžios. Jis yra lankininkas su žaliu kapiušonu. Be to, seriale jį dažnai taip ir vadina – „Kapiušonas“ (Hood). Kitaip sakant, matome akivaizdžią Robino Hudo reinkarnaciją, plėšiko, kuris plėšė turtingus piktadarius ir dalino grobį varguoliams. Tačiau tuo reikšmingi momentai tiktai prasideda.

Pirma. Dar viena pagrindinio herojaus pravardė yra Vigilante – Budrusis. Angliškai kalbančiose šalyse istoriškai taip vadinamos įvairios nelegalios grupės ar atskiri žmonės, kurie vykdo teisingumą ten, kur oficialūs teismai neveikia deramu būdu. Kadangi idėja buvo priimta labai palankiai, tai stebime akivaizdų amerikiečių nepasitikėjimą savo teisėsaugos struktūromis. Ypač ta prasme, kad teismai negali būti teisingi turtingųjų atžvilgiu.

Antra. Pagrindinis herojus nėra vargšas. Ir iš tiesų – dauguma vargingųjų rūpinasi anaiptol ne teisingumu, bet banaliu išgyvenimu. Be to, kad tavęs nepagautų su daugybe šiuolaikinių saugumo ir sekimo priemonių pagalba, tenka aktyviai naudotis aukštosiomis technologijomis.

Trečia. Pagrindinis herojus, prieš stodamas į kovą su piktadariais, keletą metų praleidžia negyvenamoje saloje. Tiksliau, sala gyvenama (kartais netgi pernelyg), bet randasi už įprastos civilizacijos ribų. Iš tikrųjų – kolektyvinė pasąmonė suvokia, kad sistemos produktas pakeisti tos sistemos negali. Žmogus viduje jau susitaikė, jau pakirstas morališkai, jau pasirengęs eiti į kompromisus ir nebeturi principų. Sistemos žmogus paprasčiausiai nebesugeba atskirti Gėrį nuo Blogio. Kokybiniai pokyčiai gali ateiti tiktai iš išorės. Arba, kaip variantas – žmonės, kuriantys tuos pokyčius, turi sąmoningai išstumti save už tos sistemos ribų, tapti marginalais, už įstatymo ribų. Nes įstatymas šiuo atveju yra pats savaime nusikalstamas, kadangi gina piktadarius.

Kaip teigė vieno filosofinio kūrinio personažas, jeigu ligotoje visuomenėje liga laikoma norma, tai vienintelis variantas išlikti sveiku – elgtis nenormaliai tos ligotos visuomenės požiūriu.

Apskritai beveik visi amerikietiškų komiksų herojai turi įvairių nukrypimų. Betmenas kupinas baimių ir kompleksų. Žmogus Voras kenčia vienatvę. Geležinis Žmogus Starkas – garbėtroška, Halkas nekontroliuoja pykčio priepuolių, o apie „Sargybos“ (Watchers) personažus geriau išvis patylėti.

Gaunasi, kad paprastų žmonių požiūriu (o komiksas turi atitikti šį požiūrį, kitaip jo nepirks), būti herojumi gali tiktai nenormalus – arba po traumos (Betmenui nužudo tėvus jo akyse), arba mutantas kaip Halkas, ar netgi ateivis, kaip Supermenas. Serialo „Strėlė“ herojus – ne išimtis, jis irgi tampa herojumi tik po kankinimų ir netekčių.

Archetipiškai žvelgiant, tai yra labai neteisinga. Palyginkite kad ir su mūsų pasakomis, kur visi herojai tampa herojais savo laisvu pasirinkimu, arba su skandinavų epo herojais, kur jie irgi deda individualias pastangas. Traumuoti arba mutavę herojai atspindi apgailėtiną amerikiečių kolektyvinės pasąmonės būseną.

Apskritai komiksai – tai kažkas labai infantilaus, skirto mažiems vaikams. Maža to, kad paveiksliukai vietoje teksto, tai dar ir siužetas: bejėgius žmonės išgelbėja nuo visagalių piktadarių dar visagališkesni herojai. Šitaip didelis ir stiprus tėtis ateina ir išgelbsti nuo vyresnio amžiaus chuliganų kieme.

Suaugęs žmogus skiriasi nuo vaiko tuo, kad pats prisiima atsakomybę. „Aš privalau tai padaryti“, „tai priklauso nuo manęs“, „jeigu ne aš, tai kas gi tuomet?“ ir panašiai.

Amerikos visuomenė (kaip dabar ir mūsiškė) itin infantili, tame tarpe ir savo svajonėse apie „gerą prezidentą“, kuris ateis ir nubaus piktus bankininkus. Nors visi supranta, kad pikti bankininkai niekad neleis atsirasti geram prezidentui, kuris keltų grėsmę jų turtams ir valdžiai. O kadangi būtent jie duoda pinigų rinkimų kampanijoms ir būtent jie kontroliuoja visas stambiausias masinės informacijos korporacijas, tai būtent jie ir sprendžia, kas taps sekančiu prezidentu. O ne kažkokia ten „liaudis“.

Toks pats infantilus, iš esmės, yra ir pagrindinis serialo „Strėlė“ herojus. Legendinis Robinas Hudas, sprendžiant iš istorijų apie jį, subūrė didelę komandą, vos ne tris šimtus žmonių, ir tokia komanda tais laikais galėjo daryti realią įtaką tos vietovės jėgų balansui (kas akivaizdu bent jau iš siužetų apie Juodąjį Riterį ir Valterio Skoto „Aivenhą“). Skirtingai nei jo istorinis pirmtakas, serialo herojus atkakliai kovoja prieš visą nusikalstamą super sistemą išdidžioje vienatvėje (nors ir turi du padėjėjus, vieną sąmoningą, kitą – situacinį).

Suaugęs žmogus turi suvokti, kad norint laimėti prieš sistemą, reikia sukurti savo alternatyvią sistemą, kuri bus geresnė, stipresnė, efektyvesnė ir teisingesnė už egzistuojančią. Ir reikia nukreipti savo pastangas ne prieš personalijas ir šios sistemos pasireiškimus, mėginant gesinti jos veikimo pasekmes, bet sugriauti sistemą apskritai.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!