Amerikietiškas Gulagas kaip naujausia kapitalizmo forma

Neseniai paskelbtame straipsnyje „Demokratija Amerikoje šiandien“ buvo kalbama, tame tarpe ir apie tokią amerikietiškos sistemos sferą kaip kalėjimai. Buvo paminėti ir taip vadinami komerciniai kalėjimai: „Amerikoje klesti „verslas“ eksploatuojantis kalinių darbą. Kas dešimtas kalinys šioje šalyje laikomas komerciniame kalėjime. 2010 metais dvi privačios kalėjimų korporacijos gavo maždaug tris milijardus dolerių pelno“. Tai yra ganėtinai naujas reiškinys Amerikos visuomenėje ir jis vertas to, kad apie jį būtų papasakota smulkiau.

„KALĖJIMO VERGOVĖS“ SĄVOKA IR FORMOS

Amerikoje „komerciniuose kalėjimuose“ šiandien laikoma 220 000 žmonių. Amerikiečių literatūroje šį fenomeną pavadino „kalėjimo vergove“. Turimas galvoje kalinių darbo išnaudojimas. Čionai reikėtų patikslinti: kalinių darbą išnaudoja privatus kapitalas, kurio tikslas – gauti pelną (tuo šis darbo panaudojimo sfera skiriasi nuo tokio darbo, kaip, pavyzdžiui, teritorijos tvarkymas ar kokie nors darbai valstybės labui).

JAV kalinių darbo privatizavimas pasireiškia dviem būdais:

✦ Valstybinių kalėjimų kalinių, kaip darbo jėgos, nuomojimas privačioms kompanijoms;

✦ Kalėjimų privatizavimas, paverčiant juos privačiomis kompanijomis, tame tarpe – akcinėmis bendrovėmis.

Tryliktoji Konstitucijos pataisa, draudžianti priverčiamuosius darbus, turi išlygą: „Vergija ir prievartinis darbas, išskyrus bausmę už nusikaltimą, reikiamu būdu paskirtą teismo, negali egzistuoti JAV“. Tokiu būdu vergija Amerikos kalėjimuose yra visiškai teisėta.

Kalinių „nuoma“ atsirado Amerikoje XIX amžiuje, iškart po Pilietinio karo ir tiesioginės vergovės panaikinimo – buvo būtina likviduoti pigios darbo jėgos deficitą. Paleistus į laisvę vergus apkaltindavo tuo, kad jie įsiskolino ankstesniems šeimininkams ar dėl smulkių vagysčių ir pasodindavo už grotų. O paskui juos „išnuomodavo“ medvilnei rinkti, statyti geležinkeliams, keliams, darbams šachtose. Džordžijos valstijoje, pavyzdžiui, laikotarpyje tarp 1870 ir 1910 metų 88% „išnuomotų“ kalinių sudarė juodaodžiai, Alabamoje – 93%. Misisipėje iki 1972 metų funkcionavo milžiniška plantacija, kurioje dirbo „nuomojami“kaliniai. Ir XXI amžiaus pradžioje mažiausiai 37 valstijos legalizavo privačių kompanijų praktikuojamą kalinių „nuomą“.

Amerikiečių „kalėjimo vergovės“ problemos tyrinėtojas V. Pelajesas straipsnyje „Kalėjimų verslas JAV: didysis biznis ar nauja vergovės forma?“ rašo: „Šitų korporacijų, nuomojančių kalinius, sąrašui priklauso pati Amerikos korporatyvinės bendrijos grietinėlė: IBM, Boeing, Motorola, Microsoft, AT&T, Wireless, Texas Instrument, Dell, Compaq, Honeywell, Hewlett-Packard, Nortel, Lucent Technologies, 3Com, Intel, Northern Telecom, TWA, Nordstrom’s, Revlon, Macy’s, Pierre Cardin, Target Stores ir daugelis kitų. Visos šios kompanijos su džiaugsmu žvelgia į puikias ekonomines perspektyvas, kurias žada kalinių darbas. Nuo 1980 iki 1994 metų pelnai iš tokio darbo pakilo nuo 392 mln dolerių iki dviejų milijardų ir 31 milijono“.

Nauda iš tokio „bendradarbiavimo“ privačioms kompanijoms akivaizdi: jos moka nuomojamiems vergams minimalius atlyginimus, kuriuos nustato kiekviena valstija. O kai kur ir mažiau už normą. Pavyzdžiui, Kolorade – apie du dolerius per valandą, kas žymiai mažiau už minimumą.

Itin sunkioje padėtyje atsidūrė kai kurių pietinių Amerikos valstijų kaliniai, kur jie, kaip ir iki vergovės panaikinimo, tebesidarbuoja tose pačiose medvilnės plantacijose. Itin pagarsėjo sustiprinto režimo kalėjimas Luizianoje, pavadintas „Angola“. Šio kalėjimo kaliniai apdirba 18 000 akrų žemės, kurioje auginama medvilnė, kviečiai, soja, kukurūzai. Kaliniai „Angoloje“ gauna už savo darbą vos nuo 4 iki 20 centų per valandą. Maža to: jiems paliekama vos pusė uždirbtų pinigų, o kitą pusę deda į kalinio sąskaitą, šie pinigai bus jam išmokėti išlaisvinimo momentu. Tiesa, „Angolą“ palieka vienetai (tik 3%): dauguma gi kalinių turi ilgalaikius nuosprendžius, be to, dėl negailestingo išnaudojimo ir prastų gyvenimo sąlygų jie anksti pasitraukia iš gyvenimo.

Esama ir kitų panašių kalėjimų-fermų Luizianoje. Iš viso 16% kalinių šioje valstijoje nuteisiami žemės ūkio darbams. Kaimyninėse valstijose tokių kalinių yra atitinkamai 17% ir 40%.

Antroji kalėjimų vergovės forma – privatūs kalėjimai – atsirado Amerikoje devintame dešimtmetyje, valdant prezidentui Reiganui, o vėliau valstybinių kalėjimų privatizavimas tęsėsi prie Bušo Vyresniojo ir Klintono. Pirmasis valstybinis kalėjimas Tenesyje privatizuotas 1983 vasarį venčiurinės kompanijos Massey Burch Investment.

JAV KALĖJIMŲ PRAMONĖS KOMPLEKSAS

Vikio Pelajeso duomenimis, Amerikoje 2008 metais 27 valstijose buvo jau šimtas privačių kalėjimų su 62 000 kaliniais (palyginimui: prieš dešimt metų – penki privatūs kalėjimai ir du tūkstančiai kalinių). Šiuos kalėjimus valdė 18 privačių korporacijų. Stambiausios iš jų – Amerikos korekcinė korporacija (CCA) ir Vokenhatas (naujas šios firmos pavadinimas – G4S); jos kontroliavo 75% visų privačių kalėjimų kalinių. CCA akcijos nuo 1986 metų pradėtos pardavinėti Niujorko fondų biržoje. 2009 metais jos kapitalizacija sudarė 2,26 milijardus dolerių.

Privačios kalėjimų kompanijos sudaro su valstybe ilgalaikius koncesinius susitarimus valdyti kalėjimams. Iš valstybės jos gauna tam tikras lėšas kiekvienam kaliniui. Kalinio darbo apmokėjimą tvarko pati kompanija. Atlyginimai gerokai mažesni nei tos sumos, kurios išmokamos už kiekvieną kalinį kompanijoms, jei kalba eina apie „nuomą“. Privačiuose kalėjimuose atlyginimai kartais siekia 17 centų už valandą. Už labiausiai kvalifikuotus darbus mokama iki 50 centų. Kalėjimuose, skirtingai nei pramonės kompanijose, negali būti nė kalbos apie streikus, profsąjungas, atostogas ir nedarbingumo lapelius. „Stimuliuodami“ kalėjimo vergų darbą darbdaviai žada uš gerą darbą sutrumpinti bausmės laiką. Tačiau lygiagrečiai veikia ir baudų sistema, kuri faktiškai gali pratęsti kalėjimo laiką iki gyvos galvos.

JAV kalėjimų industrija pelnosi tiek iš tiesioginio kalinių darbo jėgos naudojimo, tiek iš netiesioginių šaltinių. Netiesioginiais šaltiniais laikoma tai, kad gamybą organizuoja kalėjimo administracija, o kalinių pagaminta produkcija, pagal sutartis, tiekiama privačioms kompanijoms. Tokios produkcijos kaina dažniausiai yra žymiai mažesnė nei rinkoje. Nustatyti netiesioginio kalinių darbo jėgos panaudojimo privačiose kompanijose mastus yra ganėtinai sunku. Čia įmanomi įvairiausi piktnaudžiavimai, sudarant suokalbį tarp valstybinio kalėjimo administracijos ir privačių kompanijų. Šitą verslo rūšį priimta priskirti „šešėliniam“ verslui.

Kaip rašo amerikiečių spauda, privačių kalėjimų sferoje susiformavo ištisas kalėjimų pramonės kompleksas, užimantis žymią vietą daugelio produkcijos rūšių gamyboje. Šiandien JAV kalėjimų industrija pagamina 100% karinių šalmų, diržų ir portupėjų, identifikacinių kortelių, marškinių, kelnių, palapinių, kuprinių ir gertuvių šalies armijai. Šalia karinės produkcijos kalėjimai gamina 98% montavimo įrangos, 46% kulkų nepramušamų liemenių, 36% buitinės technikos, 30% ausinių, mikrofonų, megafonų ir 21% ofiso baldų, taip pat aviacijos bei medicinos įrangą ir dar daug ką.

V. Pelajeso straipsnyje skaitome: „Kalėjimų industrija – viena sparčiausiai augančių verslo šakų ir investuojantys į ją žmonės darbuojasi Volstrite“. Kitame šaltinyje tas pats autorius rašo: „Šita daugiamilijoninė industrija turi savas parodas, savus suvažiavimus, interneto tinklapius ir katalogus. Ji varo tiesiogines reklamines kampanijas, turi projektavimo ir statybos firmas, investicinius fondus Volstrite, pastatų eksploatacijos firmas, kompanijas, tiekiančias maistą, taip pat ji turi ginkluotą apsaugą ir veltiniu išmuštas kameras“.

Pelno normos kalėjimų industrijoje labai aukštos. Dėl to transnacionalinėms korporacijoms (TNK) nebeliko stimulo perkelti savo gamybą iš Amerikos į ekonomiškai atsilikusias šalis. Negalima atmesti, kad procesas pasuks atgalios. V. Pelajesas rašo: „Dėka kalėjimų industrijos, Amerika vėl tapo patrauklia vieta investicijoms ir darbui, kas anksčiau buvo trečiojo pasaulio šalių sritis. Meksikoje, netoli pasienio, įsikūręs surinkimo fabrikas užsidarė ir perkėlė savo operacijas į Sent Kventino kalėjimą Kalifornijoje. Teksase iš fabriko atleido 150 darbininkų ir pasirašė kontraktą su privačiu Lokharto kalėjimu, kur dabar surenkamos elektroninės schemos tokioms kompanijoms kaip IBM ir Compaq. Oregono atstovų rūmų narys neseniai paprašė kompanijos Nike pasiskubinti su gamybos perkėlimu iš Indonezijos į Oregoną, pareiškęs, kad „čia gamintojui nekils problemų su transportavimu, čia mes užtikrinsime konkurencingą kalėjimo darbą“.

PELNO VAIKYMASIS KAIP AMERIKIETIŠKO GULAGO AUGIMO FAKTORIUS

Amerikos verslas pajuto, kad nuosavų kalėjimo vergų išnaudojimas gali tapti tikra aukso gysla, dėl to stambiausios korporacijos ėmė aiškintis, kaip formuojamas kalinių kontingentas kalėjimuose ir daryti viską, kad šitų kalinių būtų kiek galima daugiau. Manome, kad būtent korporatyvinio verslo interesai paskatino spartų kalinių skaičiaus didėjimą. Dar sykį pacituokime V. Pelajesą: „Privati kalinių samda provokuoja siekį sodinti žmones į kalėjimus. Kalėjimai yra priklausomi nuo pajamų. Korporatyviniai akcininkai, kurie uždirba pinigus iš kalinių darbo, skatina griežtesnių nuosprendžių priėmimą, kad užsitikrintų sau darbo jėgą. Sistema pati save maitina“ – sakoma Progresyviosios leiboristų partijos tyrime. Ši partija laiko kalėjimų sistemą „nacių Vokietijos mėgdžiojimu ta prasme, kad naudojami priverčiamieji darbai ir steigiamos koncentracijos stovyklos“.

Tačiau netgi jei kalėjimai ir valstybiniai, valdžiai kalinių darbas vis tiek yra naudingas. Valstybiniuose kalėjimuose už darbą kaliniams mokama daugiau, nei privačiuose – nuo dviejų iki pustrečio dolerio per valandą, neskaitant viršvalandžių, tačiau valstybiniai kalėjimai praktiškai tvarkosi „ūkiskaitiniais“ metodais. Dėl to kalbos, kad valstybiniai kalėjimai apsunkina valstybės biudžetą reikalingos tik tam, kad pateisintų jų perdavimą į privačias rankas.

Dar 1972 metais Amerikoje buvo mažiau kaip trys šimtai tūkstančių kalinių, o 1990 metais – milijonas. Šiandien Amerika, kurioje priskaičiuojama jau 2,3 mln kalinių, pirmauja sąraše šalių pagal kalinamų žmonių skaičių. Tai maždaug ketvirtadalis visų atliekančių bausmę pasaulyje (nors JAV gyventojai sudaro tik penkis procentus pasaulio gyventojų). Rodiklis 754 kaliniai šimtui tūkstančių gyventojų padarė Ameriką pasauline lydere, matuojant santykį tarp kalinamų ir laisvų piliečių. Kaip tvirtina Amerikos specializuotas leidinys „California Prison Focus“, žmonijos istorijoje dar nebuvo visuomenės, kuri laikytų kalėjimuose šitiek savo narių. Amerikos kalėjimuose yra daugiau žmonių nei bet kurioje kitoje šalyje – puse milijono daugiau negu Kinijoje, nors Kinijos gyventojų skaičius penkis kartus didesnis nei JAV. Tarybinis Gulagas ketvirtame dešimtmetyje savo mastais smarkiai nusileidžia amerikietiškam XXI amžiaus Gulagui.

Jeigu prie kalinių skaičiaus pridėsime amerikiečius, nuteistus lygtinai, tai faktiškai bausmių sistema aprėps 7,3 milijonus žmonių, kitaip sakant, kiekvieną keturiasdešimtą Amerikos pilietį ir kiekvieną dvidešimtą suaugusį JAV gyventoją.

Apie šitą „lygtinai nuteistų“ kontingentą labai detaliai rašo rusakalbis amerikietis Viktoras Oriolas, buvęs Nevados kalėjimų valdybos karininkas. Penki milijonai amerikiečių, nuteistų lygtinai, tačiau bausmę atliekantys ne kalėjimuose – tai tie, kuriems neužteko vietos pataisos namuose. Oriolo duomenimis, Amerikos kalėjimai yra perpildyti, jų gyventojų skaičius siekia 200% normos. Pavyzdžiui, 2007 metų spalio mėnesio duomenimis, Kalifornijos kalėjimuose kalėjo 170 600 žmonės, kai tuo tarpu kalėjimų talpa buvo 83 000. kad suteiktų nuteistiesiems šansą pasėdėti, kalėjimų pareigūnai priversti anksčiau laiko išleisti tuos, kurie jau sėdi kamerose. Toli gražu ne visada toks liberalizmas pasiteisina, kadangi paleisti į laisvę žmonės vėl nusikalsta (tokių tarp paleistųjų, Oriolo duomenimis, yra 95%). Tokio recidyvizmo priežastys slypi neretai ir pačiuose paleistuose į laisvę žmonėse, tačiau pati svarbiausia problema yra socialinė ir ekonominė. Darbdaviai nenori priimti į darbą buvusio kalinio ir pastarasis, kad išgyventų, grįžta prie ankstesnės veiklos. Tarp atsidūrusių už kalėjimo ribų žmonių daugiausia yra taip vadinamų namų kalinių – tai tie, kuriems uždėtas namų areštas, kol atsilaisvins vieta kameroje.

TOLIMESNI AMERIKOS KELĖJIMŲ KORPORACIJŲ PLANAI

Korporacijų lobistai siekia, kad bet koks įstatymo pažeidimas būtų baudžiamas kalėjimu. Amerikos įstatymų analizė byloja apie pastebimą „pažangą“ perkraustant piliečius iš jų namų į kalėjimų kameras. Lobistai be kita ko siekia panaikinti lygtines bausmes ir lygtinius išlaisvinimus, ir jau pasiekė, kad žmonės būtų nuteisiami kalėjimui už nesmurtinius nusikaltimus ir gautų ilgalaikes bausmes už mikroskopinio draudžiamų medžiagų kiekio laikymą. Federalinis įstatymas numato penkis metus nelaisvės be teisės būti anksčiau paleistam už penkių gramų kreko arba pusketvirtos uncijos heroino laikymą arba dešimt metų kalėjimo už mažiau kaip dvi uncijas kokaino žaliavos. Už pusę kilogramo gryno kokaino tas pats įstatymas numato viso labo penkis metus kalėjimo. Dauguma tų, kurie vartoja gryną kokainą – tai turtingi arba priklausantys vidurinei klasei baltieji. Juodieji gi, bei ispaniškai kalbantys, naudoja negryną kokainą. Teksase galima žmogų nuteisti daugiau kaip dviems metams už keturias uncijas marichuanos. Niujorko valstijoje 1973 įstatymas prieš narkotikus numato nuo penkiolikos metų iki gyvos galvos už keturias uncijas bet kokios draudžiamos medžiagos.

Kaip pažymi V. Oriolas, 57% Amerikos kalinių sėdi už narkotikų vartojimą. Jų nusikaltimuose ne tik nėra smurto, bet ir jie patys neretai tampa smurto aukomis. Savo laiku prezidentas Klintonas teisingai pareiškė, kad tuos, kurie vartoja narkotikus, reikia ne bausti, bet gydyti. Tačiau žodžiai liko tik žodžiais. Amerikos valdžia drauge su verslu suinteresuoti narkotikų plitimu šalyje, kadangi tai yra labai efektyvus būdas padidinti kalėjimo vergų kontingentą.

Korporacijų lobistai pasiekė, kad trylika valstijų priimtų „trijų nusikaltimų“ įstatymus, kurie numato kalėjimą iki gyvos galvos už bet kuriuos tris nusikaltimus (netgi nesusijusius su smurtu). Amerikos spaudoje pasirodė publikacijos, kuriose kalbama, kad dėl šio įstatymo teks statyti dar dvi dešimtis federalinių kalėjimų.

Kita lobistinės korporacijų veiklos kryptis – maksimalus kalinimo trukmės pailginimas. Tam kuriamos įvairios įstatymų pataisos, tame tarpe ir tokios, kurios leidžia pailginti bausmės laiką už bet kokius, netgi nežymius kalinio nusižengimus. Privačios kalėjimų kompanijos kartais pačios susistato „baudas“ – pailgina bausmės trukmę. Jau minėta privati kompanija CCA už bet kokį pažeidimą kaliniui prideda trisdešimt dienų. Ištyrus Niu Meksiko kalėjimus, paaiškėjo, kad federaliniai kaliniai sulaukia aštuonis kartus daugiau priešlaikinių išlaisvinimų už gerą elgesį negu CCA kaliniai.

Korporacijos siekia didinti beveik nemokamos darbo jėgos resursus privačiuose kalėjimuose, darydami įtaką teismų sprendimams. Plataus rezonanso susilaukė istorija Pensilvanijos valstijoje 2008 metais, kai buvo paviešinta, jog du teisėjai už kyšius, gautus iš dviejų privačių kalėjimų nepilnamečiams nusikaltėliams, skyrė teisiamiesiems maksimaliai griežtus nuosprendžius, kad užtikrintų šiems dviems kalėjimams nemokamą darbo jėgą. Bendra kyšių suma siekė 2,6 mln dolerių.

Kad nubausti žmonės iš potencialaus vergiškos darbo jėgos resurso pavirstų realiu, būtina juos visus patalpinti į kalėjimus, kurių labai trūksta. Pastaraisiais metais JAV kalėjimų pramonės kompleksas labai aktyviai naudoja partnerystę su valstybe – paritetinį federalinės bei valstijų ir verslo dalyvavimą amerikietiško Gulago plėtimo finansavime. Šios investicijos šiandien yra gerokai efektyvesnės nei investavimas į įvairias aukštąsias technologijas.

Spręskite patys: V. Oriolo duomenimis, valstybė investuoja į šalies kalėjimų sistemą (penki tūkstančiai federalinio ir valstijų lygmenų kalėjimai) kiekvienus metus po 60 milijardų dolerių, o gaunamas pelnas sudaro 300% šios sumos. Knygos „Uždaras Amerikos pasaulis“ autorius rašo: „Baisu pagalvoti, kad jau šiandien JAV laiko kalėjimų pramonę idealios valstybės ateities potencialu, valstybės, kurioje kalinių visuomenė už grašius gamina vertybes saujelei šio pasaulio turtingųjų“.

Tačiau kol kas „idealios ateities valstybės“ potencialas išnaudojamas toli gražu ne visu pajėgumu. Pasak naujausių duomenų, privačiuose komerciniuose kalėjimuose kali 220 000 žmonių. Lyginant su bendru kalinamų amerikiečių skaičiumi, tai sudaro visai nedidelę dalį, apie dešimt procentų. Lyginant su visų nuteistų laisvės atėmimui skaičiumi – apie tris procentus. Tuo pat metu, tikriausiai ne ką mažesnis valstybinių kalėjimų kalinių skaičius „nuomojamas“ privačiam kapitalui. Pasitaiko ir netiesioginio valstybinių kalėjimų kontingento darbo panaudojimo atvejų, kai valstybinisi kalėjimai neviešai sudaro sutartis gaminti vienas ar kitas prekes, pasitelkę kalinių darbą. Ir vis tiek verslui to per mažai. Dėl to didžiausias pastangas privatus kapitalas deda netgi ne didinant kalinių skaičių, bet siekdamas, kad visi jie kiek galima greičiau atsidurtų korporacijų kontrolėje.

AMERIKIETIŠKA KALĖJIMŲ VERGOVĖS PATIRTIS KITOSE ŠALYSE

Amerikietiškas kalinių darbo panaudojimo privataus kapitalo labui pavyzdys pasirodė esąs užkrečiamas. Privatūs kalėjimai ėmė kurtis ir kitose šalyje – Anglijoje, Švedijoje, Estijoje, Australijoje, Brazilijoje. Pavyzdžiui, pastarojoje privatininkai valdo septyniolika kalėjimų, kuriuose bausmę atlieka du procentai visų nuteistųjų. Anglijoje pirmasis privatus kalėjimas keturiems šimtams vietų buvo atidarytas 1992 metais Jorkšyro grafystėje. Jo šeimininkė – saugos firma G4S. Netrukus ši korporacija tapo Britanijos kalėjimų verslo lydere, 2002 metais ji įsigijo Amerikos kalėjimų kompaniją Wackenhut, kaudama ketvirtadalį JAV privataus kalėjimų verslo rinkos. Antra pagal dydį britų kalėjimų kompanija – Serco. Abiejų kompanijų akcijos kotiruojamos Londono fondų biržoje. 2010 metų gegužės pabaigoje nurodytų kompanijų kapitalizacija buvo lygi atitinkamai 3,67 ir 2,97 mlrd svarų.

Izraelyje 2004 metais buvo priimtas įstatymas, leidžiantis kurti privačius kalėjimus. Izraelio milijardierius Levas Levajevas drauge su amerikiečių kalėjimų korporacija Emerald 2007 metais pradėjo statyti privatų kalėjimą aštuoniems šimtams vietų, statyba kainavo 360 mln dolerių. Įstatymo priešininkai padavė protestą Izraelio Aukščiausiajam teismui. 2009 lapkritį teismas nusprendė, kad šalies kalėjimų sistema negali būti pagrįsta privačiais ekonominiais interesais. Tokiu būdu pirmojo privataus kalėjimo Izraelyje projektas buvo užšaldytas.

Pirmieji pilotiniai projektai kuriami ir kitose šalyse. Japonijoje 2007 gegužės mėnesį atsidarė pirmasis per 50 metų naujas kalėjimas, kuris iškart įgavo privataus kalėjimo statusą. Jis apskaičiuotas tūkstančiu imonių, nuteistų už nesunkius nusikaltimus. Estijoje, kuri turi patį didžiausią Europoje nuteistųjų procentą (santykis su bendru gyventojų skaičiumi – 0,34), veikia du privatūs kalėjimai. Latvijoje prieš kelis metus Justicijos ministerija svarstė galimybę statyti privačius kalėjimus kaip priemonę išvesti šalį iš krizės. Panašūs projektai svarstomi taip pat Lietuvoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Mes esame liudininkai, kaip užgimsta pasaulinio masto „kalėjimų kapitalizmas“.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!