Amerikietiškas Gulagas kaip naujausia kapitalizmo forma (3)

Korporacijų lobistai siekia, kad bet kokie įstatymų pažeidimai būtų baudžiami kalėjimu. Amerikiečių įstatymų analizė demonstruoja didelį „progresą“ amerikiečių perkėlimo iš namų ir butų į kalėjimo kameras srityje. Tame tarpe korporacijos siekia ir lygtinio įkalinimo bei ankstesnio paleidimo panaikinimo. Lobistai pasiekė, kad žmonės būtų nuteisiami laisvės atėmimu už nereikšmingus nusikaltimus ir gautų ilgus terminus už mikroskopinių draudžiamų medžiagų kiekių laikymą.

Federalinis įstatymas numato 5 metų įkalinimą be teisės išeiti anksčiau laiko už 5 gramų kreko arba3,5 uncijos heroino laikymą arba 10 metų įkalinimą už mažiau kaip 2 uncijų kokaino laikymą. Už 500 gramų gryno kokaino tas pats įstatymas numato viso labo 5 metų įkalinimą.

Dauguma vartojančių gryną kokainą – tai arba turtingieji, arba vidurinės klasės baltieji. Juodaodžiai ir lotynai naudoja negryną kokainą. Teksase žmogų galima nuteisti 2 metams kalėjimo už 4 uncijas marichuanos. Niujorko valstijoje 1973 metų įstatymas numato iki 15 metų ar net kalėjimo iki gyvos galvos už 4 uncijas bet kokios draudžiamos medžiagos.

Kaip pažymi V. Oriolas, 57% amerikiečių kalinių sėdi už narkotikų vartojimą. Jų nusikaltimuose ne tik nėra smurto, jie patys neretai tampa smurto aukomis. Savo laiku prezidentas Klintonas visiškai teisingai pareiškė, kad tuos, kurie vartoja narkotikus, reikia ne bausti, o gydyti. Tačiau žodžiai liko žodžiais. Amerikos valdžia drauge su verslu yra suinteresuota, kad šalyje plistų narkotikai, kadangi tai yra labai efektyvus būdas padidinti kalėjimo vergų skaičių.

Korporacijų lobistai pasiekė, kad 13-oje valstijų būtų priimti „trijų nusikaltimų“ įstatymai, kurie numato kalėjimą iki gyvos galvos už tris bet kokius nusikaltimus, netgi nesusijusius su prievarta. Amerikos spaudoje pasirodė publikacijos, kuriose kalbama, jog vien šių įstatymų priėmimas pareikalaus dar 20-ies naujų federalinių kalėjimų statybos.

Kita korporacijų lobistų veiklos kryptis – maksimalus kalėjimo termino padidinimas. Tam kuriamos įvairiausios įstatymų pataisos. Tame tarpe tokios, kurios leis prailginti kalėjimo terminą už bet kokius, net visiškai nereikšmingus kalinio nusižengimus. Privatūs kalėjimai neretai patys nustato „baudas“ kalėjimo termino pailginimo pavidalu. Jau minėtoje kompanijoje CCA už bet kokį kalinio nusižengimą pridedama 30 dienų kalėjimo. Ištyrus Niu Meksiko kalėjimus, paaiškėjo, kad federaliniai kaliniai 8 kartus dažniau paleidžiami anksčiaulaiko už gerą elgesį, nei CCA kaliniai.

Korporacijos stengiasi didinti beveik nemokamos darbo jėgos resursus privačiuose kalėjimuose darydamos įtaką teismų sprendimams. Platų rezonansą turėjo istorija Pensilvanijos valstijoje, nutikusi 2008 metais. Paaiškėjo, kad du teisėjai už kyšius, gaunamus iš dviejų privačių kalėjimų, skirtų nepilnamečiams, savininkų, skirdavo maksimaliai dideles bausmes, kad garantuotų šių dviejų kalėjimų aprūpinimą nieko nekainuojančia darbo jėga. Bendra kyšių suma siekė 2,6 mln dolerių.

Kad kalėjimo bausmę gavę žmonės iš potencialaus vergiško darbo jėgos resurso pavirstų realiu resursu, reikia juos visus talpinti kalėjimuose, kurių labai trūksta. Per paskutinius metus JAV kalėjimų pramonės komplekse labai aktyviai praktikuojama valstybės-verslo partnerystė – paritetinis valstijų valdžios ir verslininkų dalyvavimas finansuojant amerikietiško Gulago plėtimą. Tokios investicijos šiandien yra efektyvesnė negu, pavyzdžiui, aukštųjų technologijų vystymas.

Spręskite patys: valstybė investuoja į šalies kalėjimų sistemą (apie 5000 kalėjimų) maždaug po 60 milijardų dolerių per metus, gaudama iš to 300% pelną.

Knygos „Uždaras Amerikos pasaulis“ autorius rašo: „Baisu pagalvoti, kad kau šiandien Amerika žvelgia į kalėjimų pramonę kaip į būsimos idealios valstybės potencialą, valstybės, kurioje įkalinta visuomenė už centus kuria gerovę saujelei turčių“.

Tačiau kol kas „būsimos idealios valstybės potencialas“ naudojamas anaiptol ne pilnu pajėgumu. Kaip liudija naujausi duomenys, privačiuose komerciniuose kalėjimuose sėdi 220 000 kalinių. Tai maždaug 10% nuo visų Amerikos kalinių. Ir 3% nuo visų nuteistų atlikti kalėjimo bausmę.

Matomai ne ką mažesnis skaičius valstybinių kalėjimų kalinių nuomojami privačioms struktūroms. Pasitaiko ir netiesioginio kalinių darbo panaudojimo atvejų, kai valstybiniai kalėjimai sudaro sutartis gaminti vienas ar kitas prekes kalinių rankomis. Tačiau verslui vis tiek šito per mažai.

Dėl to pagrindines pastangas verslas nukreipė netgi ne į kalinių skaičiaus didinimą, o į tai, kad visi jie kiek galima greičiau patektų korporacijų kontrolėn.

Amerikietiška praktika naudoti kalinius privataus kapitalo labui tapo užkrečiama. Privatūs kalėjimai atsirado visoje eilėje šalių: Anglijoje, Švedijoje, Estijoje, Australijoje, Brazilijoje. Pavyzdžiui, Brazilijoje komersantai valdo 17 kalėjimų, kuriuose kali 2% visų šalies kalinių. Anglijoje pirmas privatus 400 vietų kalėjimas atsidarė 1992 metais Jorkšyro grafystėje, valdo jį saugos firma G4S.

Netrukus ši korporacija tapo Anglijos kalėjimų verslo lydere. 2002 metais ji įsigijo Amerikos kalėjimų korporaciją Wackenhut, gavusi 25% privataus Amerikos kalėjimų verslo rinkos. Antra pagal dydį anglų kalėjimų korporacija – Serco. Abiejų kompanijų akcijos kotiruojamos Londono vertybinių popierių biržoje. 2010 metų gegužės pabaigoje šių kompanijų kapitalizacija siekė atitinkamai 3,67 ir 2,97 milijardų svarų.

Izraelyje 2004 metais buvo priimtas įstatymas, leidžiantis privačius kalėjimus. Izraelio milijardierius Levas Levajevas kartu su amerikiečių kalėjimų korporacija Emerald 2007 metais pradėjo statyti privatų kalėjimą 800-ams vietų, statyba kainavo 360 mln dolerių. Įstatymo priešininkai 2004 metais užprotestavo įstatymą Aukščiausiame Teisme. 2009 metų lapkritį teismas priėmė sprendimą, kurio esmė susiveda į tai, kad šalies kalėjimų sistema negali būti pagrįsta privačiais verslo interesais. Tokiu būdu pirmojo privataus kalėjimo projektas buvo užšaldytas.

Pirmieji bandomieji projektai atsiranda ir kitose šalyse. Japonijoje 2007 gegužę atsidarė pirmas per 50 metų naujas kalėjimas kuris iškart gavo privataus kalėjimo statusą. Jis skirtas tūkstančiui žmonių, nuteistų už nesunkius nusikaltimus. Estijoje, kurioje yra pats didžiausias ES nuteistųjų procentas (skaičiuojant bendram gyventojų skaičiui – 0,34), veikia du privatūs kalėjimai. Latvijoje prieš kelis metus justicijos ministerija išnagrinėjo galimybę statyti privačius kalėjimus kaip vieną ir kelių krizei įveikti. Panašūs projektai svarstomi Lietuvoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Mes tapome liudininkais, kaip užgimsta „kalėjimų kapitalizmas“. Pasauliniu mastu.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!