PASAULIS IR POLITIKA
kovo 15, 2011

Amerika kaip valdžios piramidės viršūnė

Amerika kaip valdžios piramidės viršūnė

Senovės Romos istorija suteikia raktą daugeliui šiuo metu vykstančių procesų suprasti. Ji tam tikru laipsniu atsako į klausimus: kodėl Amerika atsidūrė šiuolaikinio pasaulio priešakyje? Kur krypsta evoliucijos procesas? Vienas esminių momentų yra tai, kad nuo pat pradžių Amerika buvo kuriama kaip atvira sistema. Į šalį plūdo nenutrūkstamas žmonių srautas iš visų Europos šalių. Jie neturėjo jokių šaknų šalies viduje ir jie neturėjo bendrų tradicijų. Bendras buvo tik noras bet kokiomis priemonėmis, tame tarpe ir amoraliomis, pasiekti pasisekim, pagerinti savo asmeninę padėtį. Didžioji imigrantų dalis buvo iniciatyvūs žmonės, turintis pakankamai aukštą kvalifikaciją. Laisvė nuo moralės normų ir apribojimų, kurie egzistavo jų tėvynėse, galimybė iškart pakeiti savo padėtį, sukūrė erdvę asmeninei iniciatyvai.

Lemiamą vaidmenį tokios atviros sistemos sukūrime suvaidino pradinis Amerikos vystymosi etapas. Vienų persikėlėlių praturtėjimas, o kitų atvykėlių gyvenimo lygio pakilimas vyko vietinių gyventojų plėšimo ir naikinimo sąskaita, pasisavinant indėnų žemes. Faktiškai buvo išnaikinti ištiso kontinento gyventojai. Kai visoje Europoje jau vyko baudžiavos panaikinimo procesas, į Ameriką buvo masiškai įvežami vergai iš Afrikos. Būtent žiauri juodaodžių, kurie, kaip ir Romos vergai, nebuvo laikomi žmonėmis, eksploatacija, sukūrė Amerikoje pirmines santaupas. Štai ką apie tai rašo žinomas specialistas Amerikos klausimais Olegas Platonovas:

„JAV kaip valstybė išaugo iš vergvaldystės ir žiuraus juodaodžių išnaudojimo. Amerikos nacija susiformavo ant milijonų išžudytų ir nukankintų indėnų, tikrųjų tos žemės šeimininkų, kraujo, kaulų, žemės ir nuosavybės. Spauda įteiginėja visiems požiūrį, kad Ameriką sukūrė baltųjų kolonistų rankos. Iš tiesų didžioji žemių dalis dar iki baltųjų atėjimo buvo kultivuojama pačių indėnų. Baltieji gi pasireiškė kaip okupantai, plėšikai ir banditai, sukūrę savo gerovę iš dešimčių milijonų indėnų bei vergų kančių ir mirčių…

XVII amžiuje, kai europiečiai kolonistai pradėjo kurtis Šiaurės Amerikoje, jos teritorija buvo apgyvendinta gausių indėnų genčių. Okupantai visiškai nesiskaitė su indėnų nuosavybės teisėmis ir genčių interesais ir praktiškai nuo pat pradžios paskelbė jiems žūtbūtinį karą. Žinoma, lankais ir strėlėmis ginkluoti indėnai negalėjo deramai pasipriešinti okupantams. Ginkluotuose susirėmimuose vienam užmuštam atėjūnui teko ne viena dešimtis indėnų. Susidoroję šitokiu būdu su vyrais, kolonistai puldavo indėnų kaimus, kur likdavo tik moterys, vaikai, seniai, ir negailestingai juos išžudydavo. Tas indėnų gentis, kurių negalėjo sunaikinti ginklu, išnaikino apgaule ir klasta. Labiausiai paplitęs metodas šia prasme buvo pardavinėjami indėnams apklotai, užkrėsti raupais ar kitomis ligomis, o taip pat apnuodyta degtinė.

Užėmę indėnams priklausančias žemes, okupantai paskelbė vietinius užsieniečiais: pagal JAV įstatymus (veikė net iki 1924 metų!) indėnai nebuvo šios šalies piliečiai ir neturėjo joje jokių teisių“.

Ne mažiau baisesnė buvo ir vergovės istorija. Afrikos teritorijoje veikė vergų pirklių organizacijos, grobusios čiabuvius ir verčiančios juos belaisviais, kuriuos suvarydavo į laivus. Amerikos krantus, istorinių šaltinių duomenimis, pasiekdavo tik vienas juodaodis iš dešimties. Laivams atplaukus į Ameriką, per mažmeninės prekybos tinklą juodaodžiai buvo paskirstomi po visą šalį. Iki 1774 metų į JAV buvo įvežta apie milijoną gyvų vergų, o apie 9 milijonai žuvo pakeliui. Rytinėse valstijose tais laikais kas šeštas gyventojas buvo vergas. Amerikoje susiformavo neregėtas naujaisiais laikais atotrūkis tarp gyvenimo sąlygų. Ir nors indėnų ir juodaodžių tais laikais nelaikė žmonėmis, pirminiai kapitalai Amerikoje buvo sukaupti jų sąskaita. Iki XIX amžius vidurio Amerika buvo vergvaldinė demokratija.

Amerikos pasiekimai

Vergovė buvo panaikinta po pilietinio karo. Iškart po to prasidėjęs didžiulių teritorijų Vakaruose įsisavinimas ir su tuo susijusios statybos, gamtos resursų gausa paskatino pramonės ir pakankamai didelės vidinės rinkos augimą. Reikalingą darbo jėgą užtikrino emigrantų iš Europos srautas. Sparčiai vystėsi naujos šakos: plieno liejyklos, naftos perdirbimas, chemijos, elektrotechnikos pramonė. XX amžiaus pradžioje pagal pramonės apimtis Amerika iškopė į pirmą vietą pasaulyje. Pirmaujančios pozicijos dar labiau sutvirtėjo per du pasaulinius karus. Amerikos teritorijos nepalietė kariniai veiksmai, o ekonomika sulaukė galingo impulso tolimesniam vystymuisi.

Dėl nuolatinio kvalifikuotos darbo jėgos atitekėjimo ir, kas pasidarė itin svarbu pastaraisiais dešimtmečiais, dėl intelekto atitekėjimo, ekonomikos vystymasis pasižymėjo dinamiškumu ir apgalvotu gamybos organizavimu. Pakanka prisiminti Teiloro sistemą, kuri buvo pirmaujanti pasaulyje pirmame XX amžiaus ketvirtyje, Fordo sistemą, leidžiančią gaminti masinę produkciją, Dž. Keinso valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemą, kuria pasinaudojo Ruzveltas, kad ne tik išbristų iš krizės bet ir padidintų ekonomikos apimtis. Po II pasaulinio karo diegiami moksliniai firmų ir korporacijų valdymo metodai, kas leido smarkiai pakelti jų darbo efektyvumą. Būtent Amerika pradėjo įgyvendinti žinomą „menedžerių revoliuciją“. Reikia pažymėti ir aplinkosaugos organizavimą 8-9 dešimtmečiais. Lemiamą reikšmę įgijo mokslui imlių technologijų diegimas esminėse ekonomikos kryptyse, kas leido gauti perteklinę pridedamąją vertę ir ekonomikos rodiklių augimą likusio pasaulio sąskaita.

Pagrindinį vaidmenį Amerikos pasisekimuose visgi suvaidino emigrantai. Ypač reikia pažymėti masinį intelekto atitekėjimą po II pasaulinio karo. Stambiausi mokslininkai, emigravę iš Europos dėl Hitlerio baimės, suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant bazę Amerikos informacinei visuomenei antroje XX amžiaus pusėje.

Visuomenės organizavimas Amerikoje buvo nukreiptas į stabilumo kūrimą. Galima ypatingai pažymėti dvipartinę sistemą, aiški įstamdavystę, sureguliuotą mokesčių sistemą. Paskutiniu metu, vystantis informacinėms priemonėms, palaipsniui kuriama totalinės kontrolės sistema. Daugelis atvažiavusių į Ameriką stebi ir žmonių tarpusavio kontrolę paprastų piliečių lygmenyje.

Visuomenės sąmonė ilgą laiką buvo konsoliduojama tuo, kas pavadinta „amerikietiška svajone“ – lygių galimybių visuomene. Jos pagrindas – asmeninio pasisekimo, asmeninių interesų kultas. Pagal paplitusį propagandinį vaizdinį, batų valytojas, padėjęs pastangų, būdamas pakankamai taupus, gali tapti magnatu. O štai kaip apibūdinama visuomeninė sąmonė Amerikoje iš šalies (Platonovas. „Kodėl žus Amerika…“):

„Svarbiausia amerikiečių visuomeninėje sąmonėje – pinigai, daiktas, prekė. Gyvenimas paklūsta nesiliaujančiam bėgimui paskui vis naujas ir naujas prekių ir paslaugų rūšis. Vartojimo lenktynės, žmogaus virtimas „pinigus darančia mašina“ – amerikiečių visuomenės dėsnis. Amerikanizmo sistema įtraukia į vartojimo lenktynes dešimtis milijonų žmonių, paversdama juos ydingos ir niekingos pasaulėžiūros, prieštaraujančios dvasinei žmogaus prigimčiai, paverčiančios jį į primityvią būtybę, vergais“.

Kiek sarkastiška forma savo vertinimą pateikia Izrelio Bar Ilano universiteto profesorius Voronelis-Dacevičius:

„Palyginkim: šiomis dienomis amerikiečiai bombarduoja Belgradą, o serbai rengia koncertus pagrindinėje aikštėje. Jūs manote, tai ne stebuklas? Įsivaizduokime bombas, krintančias ant Niujorko, minias siaubo apimtų, besiblaškančių „baltųjų apykaklių“ nesiliaujančius susirėmimus už tualeto, vandentiekio ir deficitinių „Alldays“, be kurių neįmanoma gyventi, užvaldymą, didžiules voras pabėgėlių į centrines valstijas, sukrečiančią paklausą priemonėms nuo vidurių paleidimo, klaikius riksmus su reikalavimais „nedelsiant baigti šitą košmarą“ ir brangiuosius mūsų politkorektiškus afroamerikiečius, kurie, prisidengę triukšmeliu, daužo vitrinas supermarketuose. Kad nugalėtum Ameriką, reikalingas koks nors Šamilis Basajevas, kuris susprogdins porą gimdymo namų ir karas bus baigtas. Ir dėl to Vakarų ateitis – tai išsigimimas ir žūtis“.

Nežiūrint į didžiulį nusikalstamumą, narkomanų skaičiaus didėjimą, sodomitų įtakos augimą, rasinius prieštaravimus, amerikiečių visuomenė išlieka kaip visuma dėka aukšto vartojimo lygio, sąlyginio žmonių saugumo ir socialinių išmaldų vargingiesiems.

Amerikos visuomenės evoliucija

Antroje XX amžiaus pusėje į Ameriką suplūdo milžiniški pinigų srautai, smarkiai išaugo vidutinis vartojimas, visam likusiam pasauliui šalis atrodo kaip idealas. Tačiau kokie realūs rezultatai, kurių pasiekė Amerikos visuomenė? Detalią analizę, prisotintą turtinga faktine medžiaga, pateikia Valdo Aneliausko knyga (Anelauskas V. Discovering America as it is. Atlanta: Clarity Press, inc., 1999). Aneliauskas persikėlė į Ameriką iš Lietuvos. Anksčiau jis buvo žmogus, patikėjęs Amerikos propaganda, disidentas, kovojęs prieš sovietų valdžią. Atsidūręs Amerikoje, susidūrė su stulbinančia realybe. Jo knyga pašvęsta konkrečiam Amerikos realybės tyrimui ir, kas labai svarbu, jis nagrinėja įvykių dinamiką. Pateiksime šiokių tokių duomenų ir jo knygos.

Svarbiausias procesų, vykstančių Amerikos visuomenėje, bruožas – tai socialinio atotrūkio augimas. 1950 metais turtingi amerikiečiai, kurių metinės pajamos viršijo 400 000 dolerių, mokėjo 91% pajamų mokestį. Dėl mokesčių reformų, kurias atliko Reigano, Bušo ir Klintono administracijos, maksimalus pajamų mokestis turtingiesiems sumažėjo iki 39,6% ir imamas esant pajamoms, didesnėms už 256 500 dolerių. Vienas procentas turtingiausių žmonių dėl mokesčių sumažinimo sutaupė nuo 19% 1993 metais iki beveik 25% 1999 metais. Tuo pat metu likusiems 99% amerikiečių ši ekonomija sumažėjo nuo 6,2% 1992 metais iki 3,8% 1999 metais. Oficialiais duomenimis 1997 metais Amerikoje 35 mln žmonių buvo beviltiškai nuskurdę ir jų padaugėjo 11 milijonų nuo 1977 metų. Nuo 1980 iki 1996 metų maisto ir būsto kainos padidėjo beveik 2 kartus, o medicinos paslaugos – 3 kartus. Niujorke 2,4 mln vargingųjų, 1 mln nepakankamai maitinasi, 400 000 badauja.

Vyksta nesiliaujantis bankrotų skaičiaus augimas, 20% per metus greičiu. Daugiau kaip 1,4 mln amerikiečių bankrutavo 1997 metais, daugumą šių bankrotų sukėlė medicininis aptarnavimas. 1997 metais žmonių be medicininio draudimo skaičius siekė 43,4 mln, kas 1,7 milijonais viršijo tą patį skaičių 1996 metais. Vaikų be medicininio draudimo skaičius 1997 metais pasiekė 10 mln, kas sudarė 14,8% visų vaikų. Tarp žmonių, negaunančių medicininės pagalbos, apie 88% dirba, bet dauguma neuždirba pakankamai, kad apmokėtų privatų medicinos draudimą. Tuo pat metu jie negali gauti valstybinio draudimo, skirto vargingiesiems, kadangi jų pajamos viršija oficialią skurdo ribą. Neapmokėto gydymo atveju veikia turto arešto teisė ir skolininkas gali tapti benamiu, kadangi medicininės sąskaitos gali siekti 20 000 dolerių ir daugiau. Tačiau medicinos paslaugų brangumas negarantuoja jos sąžiningumo. Įvairiais vertinimais, daugiau kaip pusės mirčių ligoninėse galima buvo išvengti. Tyrimai, atlikti 1986 metais nacionaliniame medicininės statistikos centre, parodė, kad amerikiečių su 9000 dolerių metinėmis šeimos pajamomis miršta tris kartus daugiau negu amerikiečių, su 25 000 ir didesnėmis metinėmis šeimos pajamomis.

Skurdas Amerikoje auga visur: ir miestuose, ir kaimuose. Benamių skaičius JAV sudaro 6 mln žmonių. Kas ketvirtas neturintis stogo virš galvos – vaikas. Pasak prognozių, 18 mln amerikiečių gali netekti būsto 2010 metais. Blogėja situacija ir kaime. Maždaug ketvirtadalis kaimo gyventojų neturi lėšų normaliai maitinti savo vaikus. Per laikotarpį nuo 1934 iki 1997 metų kasmet bankrutuodavo apie 30 000 fermų. Vargingi žmonės, kad galėtų egzistuoti, turi turėti po dvi tris darbovietes. Laikotarpyje tarp 1975 ir 1993 metų vaikų, gyvenančių ypatingame skurde proporcija išaugo 2 kartus nuo 5 iki 10%. Šimtai tūkstančių Amerikos vaikų – benamiai ir alkani. Dėl žemų pajamų keliamo streso auga skyrybų skaičius vargingose šeimose. Daugėja savižudybių. Tarp jaunimo, kurio amžius nuo 15 iki 24 metų užfiksuoti 21,9 suicidų atvejai 100 000 gyventojų, kai tuo tarpu Japonijoje ir Švedijoje šis rodiklis sudaro 10, Olandijoje – 9, Italijoje – 5,7, Portugalijoje – 4,3, Graikijoje – 3,8. Pagyvenusiems žmonėms Amerikoje tenka 20% savižudybių. Nuo 1980 iki 1992 metų suicidas tarp žmonių, nuo 65 metų ir vyresnių išaugo 9%.

Amerikoje, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, didžiausias alkoholizmas ir narkomanija, ir ši reiškiniai nepaliaujamai auga. Narkotikų vartojimas tarp jaunimo nuo 12 iki 17 metų per laikotarpį nuo 1992 iki 1997 metų padidėjo nuo 6,1 iki 11,4%. Jeigu 1964 metai narkomanų, pirmą kartą parūkiusių marichuanos, skaičius sudarė 4400 žmonių, tai 1994 metais buvo jau 74 200 žmonių (1600% augimas). Narkomanų, vartojančių LSD 1996 metais buvo 1,1 mln, o tai du kartus daugiau nei 1980 metais. Iš 4 mln nėščių moterų apie 500 000 (13%) vartoja uždraustus narkotikus, kas priveda iki nuo narkotikų priklausomų kūdikių gimimo.

JAV didelis nusikalstamumo lygis. Kasmet dėl nusikaltimų miršta daugiau kaip 20 000 žmonių, 2,2 mln patiria kūno sužalojimus. 1992 metais šaunamuoju ginklu buvo nužudyta: Australijoje – 13 žmonių, Anglijoj – 33, Japonijoje – 60, Kanadoje – 128, Amerikoje – 13 220. Mokyklose kiekvieną mėnesį 1000 mokytojų prireikia medicinos pagalbos dėl mokinių užpuolimų, o 125 000 patiria grasinimus.

Vieną rimčiausių problemų kelia švietimo būklė. Žinomo ekonomisto Lindono Larušo ataskaitoje sakoma:

„Pažvelgus į išsilavinimo kokybę Europoje ir ypač Šiaurės Amerikoje, kurios anksčiau buvo ekonominės galios centras, tai pagal išsilavinimo kokybę tie, kuriems šiandien mažiau kaip 35 metai, priklauso kone kitai žmonių rūšiai negu jų seneliai – tarkim, tie žmonės Vokietijoje, kurie gavo klasikinį humanitarinį išsilavinimą iki Brandto reformos.

Jūs matote skaičius, jūs matote rezultatus, matote universiteto absolventų neraštingumą, ypač Amerikoje. Dauguma universitetų absolventų tikriausiai neišlaikytų baigiamųjų vidurinės mokyklos egzaminų prieš 40 metų”.

Mokymo procesas Amerikoje vyksta testavimo metodu ir sulig kiekvienais metais testai darosi vis lengvesni. Dabartiniai mokiniai atsidūrė žymiai žemesniame lygyje negu mokiniai prieš 25 metus. Dabar Amerikos studentų paruošimo lygis yra žemesnis negu kitose industrinėse šalyse. Tik 1% JAV studentų pagal chemijos žinias atitinka 25% Kanados studentų ir tik 2-3% pagal matematikos žinias atitinka vidutinį japonų išsilavinimą. Amerikos mokyklų aštuntokų žinios atitinka kitų šalių ketvirtokų, o Amerikos dvyliktokų – kitų šalių aštuntokų žinias. 40% ketvirtokų galvoja, kad Žemė yra plokščia. Lyginant su 1950 metai, pagal gyventojų raštingumą JAV nusmuko iš 18 į 49 vietą.

S. Heneso publikacijoje, paskelbtoje žurnale „Fortune” ir kalbančioje apie 9 dešimtmetį, buvo aptariamas kvalifikuotų mokslinių kadrų trūkumas Amerikoje:

„Deja, šis naujų pasiūlymų srautas sutampa su dideliu mokslinių kadrų trūkumu. Studentų, kurie specializuojasi tiksliuosiuose moksluose, daugiausia – fizikoje, chemijoje ir matematikoje, skaičius palaipsniui mažėja. Ir kad n mažiau liūdina: dabar mažiau vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių mokinių pasirenka savo specialybe kokią nors mokslo ir technikos sritį.

Amerikos aukštųjų mokyklų absolventų išnykimas iš naujausių techninių sričių stulbina universitetų vadovus. Apie 55% daktaro laipsnių techninėse disciplinose ir 40% fizikoje, suteikiamų Amerikoje, gauna užsieniečiai. 1970 metais JAV universitetai suteikė 1200 daktaro laipsnius matematikoje, o pernai jų buvo 730 ir vos pusė iš jų atiteko amerikiečiams. Kaip pasakė Blochas iš Nacionalinio mokslo fondo: „Tuo metu kai amerikiečiai gauna laipsnius jurisprudencijoje ir ekonomikoje, užsieniečiai užima jų vietą moksle. Mes džiaugiamės, kad juos turime. Žymi jų dalis pasilieka JAV arba važiuoja dirbti į Amerikos kompanijas užsienyj. Bet kai galimybės užsienyje pagerės, mes pamatysim, kad užsienio studentų, atvažiuojančių į mūsų universitetus, skaičius sumažės”. Daug švietimo darbuotojų mano, kad tiesiog neįtikėtina, kad mokslas taip silpnai traukia Amerikos studentus, juolab, kad visur trūksta mokslinių kadrų”.

Apskritai Amerikos visuomenė išgyvena laipsnišką vidinį nuosmukio procesą, be to, iškart keliomis kryptimis. Šiuo metu galima kalbėti apie vidinių augimo rezervų išsekimą. Tai skatina ir gyvenimas kitų sąskaita. Amerika gali egzistuoti tik nuolat atitekant priemonėms iš išorės. Jei šis srautas nutrūks, įvyks kolapsas.

Amerika ir pasaulis

Pirmame savo vystymosi etape Amerika užsiėmė daugiausiai savo vidinėmis problemomis. Skirtingai nei Europa, Amerika turėjo didžiulę rinką šalies viduj. 1823 metais buvo paskelbta Monro doktrina, pagal kurią Amerika nesikiša į Senojo Pasaulio reikalus, o europiečiai – į Amerikos kontinento reikalus. Jau XIX amžiuje išsiplėtojo Lotynų Amerikos šalių išnaudojimas, dauguma jų tapo pusiau kolonijomis (bananinėmis respublikomis). XIX-XX amžių sandūroje JAV vykdė kolonijinius užgrobimus Azijoje ir Okeanijoje, tame tarpe Amerikos kolonija tapo Filipinai. Palaipsniui JAV interesų zona išplito per visą pasaulį. Ir, kaip ir Amerikos įsisavinimo laikais, amerikiečių veiksmai apsižymėjo kraštutiniu žiaurumu. Tai ir beprasmiškas Drezdeno bombardavimas, atominis Japonijos bombardavimas, masinės vietnamiečių žudynės, naudojant baisiausias nuodingas medžiagas – dioksinus.

Po II pasaulinio karo Amerika tapo vienvalde ekonomine lydere. Ji sėkmingai vystė pažangias technologijas ir gavo perteklinę pridėtinę vertę. Dėl aukšto gyvenimo lygio ir pakankamai aukšto darbo užmokesčio Amerikoje susirinko kvalifikuočiausi ir intelektualiausi kadrai iš viso pasaulio, tuo pat Amerika pakėlė savo lygį kitų šalių sąskaita. Tačiau bėgant laikui, esant priemonių gausybės sąlygoms, nuolat atitekant materialioms gėrybėms ir intelektui, šalyje sustiprėjo negatyvūs reiškiniai: vidiniai vystymosi rezervai iš esmės išseko, atsirado būtinybė didinti (ar bent išsaugoti) atitekėjimą, vadinasi, tenka stiprinti pasaulinę karinės ir ekonominės galios piramidę. Tai ir lemia Amerikos veiksmus likusio pasaulio atžvilgiu. O. Platonovas rašo:

„JAV šiandien yra ryškiausias pasaulio istorijoje ekonominio parazitizmo pavyzdys. Turėdama vos 5% pasaulio gyventojų, šalis naudoja 40% visų pasaulio vartojimo resursų. Pasiimdama iš žmonijos didžiumą resursų, Amerika beveik nieko neduoda mainais, dar daugiau, palieka po savęs negyvą gamtą, apnuodytas upes ir orą. Trečdalis viso pasaulio užterštumo kilo dėl JAV kaltės. Globalia ekonomine prasme, sukurtas Amerikoje produktas realiai priklauso ne JAV, bet visai jos išnaudojamai žmonijai. Kiekvienas amerikietis šiandien vartoja už 8 Žemės gyventojus.

Ekologinę krizę sukėlė smarkus balanso tarp natūralių gamtos galimybių ir spaudimo, kurį jai daro vartotojiška JAV ekonomika, pažeidimas. Pasaulio bendrija turi uždėti Amerikai ypatingą mokestį, tolygų žalai, kurią ta šalis daro planetos gamtai.”

Šiuo metu JAV įsikūrusi pasaulinės valdžios piramidės viršūnėje. Apie iš pradžių egzistavusią valdymo sistemą knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ rašė Z. Bžezinskis:

„Skirtingai nei ankstesnės imperijos, ši plati ir sudėtinga globali sistema nėra hierarchinė piramidė. Priešingai, Amerika stovi visatos tarpusavio sąsajų centre, valdžia realizuojama per nuolatinį manevravimą, dialogą, difuziją ir formalaus konsensuso siekį, nors ši valdžia kyla, galų gale, iš vieningo šaltinio, o būtent: iš Vašingtono, Kolumbijos apygarda“.

Iš tiesų, knygos parašymo metu (1997) egzistavo nusistovėję tarptautiniai įstatymai ir žaidimo taisyklės, kurių iš esmės buvo laikomasi. Buvo bent jau teisėtumo regimybė. Egzistavo subtilus barjeras, skiriantis pasaulį nuo hierarchinės valdžios sistemos, nors praktiškai viskas priklausė nuo Amerikos. Kaipo bus toliau: išliks egzistuojantys tarptautiniai santykiai ar bus įvestas neribotas Amerikos diktatas? Amerikos vadovybė, remdamasi procesų šalies viduje dinamika, pasirenka antrą kelią. O. Platonovas rašo:

„Amerikos ekonomika, kaip nuo kalno riedanti mašina be stabdžių, negali sustoti, kadangi neturi savęs apribojimo mechanizmo. Ekstensyvaus vystymosi galimybės išsemtos. Šiuolaikiškiausios technologijos apskritai atsilieka nuo resursų mažėjimo dėl vartojimo lenktynių proceso. Dėl to, kad išmaitintų savo vartotojiškos ekonomikos gigantą, Amerikai teks vis daugiau atiminėti iš kitų, kas šiuolaikinėmis sąlygomis sudėtinga“.

Tokiu būdu, šalia ekologinės ir socialinės krizės, gilėja geopolitinė krizė. Žmonijos kaip visumos interesai keičiami Amerikos valdančiosios oligarchijos, imančios valdžią pasaulyje, interesais. Kadangi vidiniai Amerikos rezervai palaipsniui senka, ji stiprina apaudimą užsienio šalims. Su šiuo tikslu nuo 10 dešimtmečio pradžios vykdoma informacinė kampanija, reklamuojanti ATVIROS GLOBALIOS VISUOMENĖS teoriją, kuri, valdžios koncentracijos Amerikos rankose sąlygomis reiškia visuomenę, atvirą apiplėšimui. Kad būtų įtvirtinta pirmaujanti JAV padėtis, vykdomas laipsniškas ekonomikos, mokslo ir gynybinių galių Rusijoje naikinimas, provokuojamos krizės konkuruojančiose šalyse, stiprėja prekių mainų neekvivalentiškumas prekyboje su besivystančiomis šalimis. Tačiau „atviros visuomenės“, liberalios visuomenės, monetarizmo politika gali atsisukti prieš pačią Ameriką sunkiomis pasekmėmis, jeigu ji praras vietą piramidės viršuje. Dėl to JAV, naudodamos savo milžinišką akrinį potencialą, pereina prie tiesioginės prievartos metodų, 1999 metų pradžioje žengusi kokybiškai naują žingsnį link niekieno neribojamo viešpatavimo su baudžiamųjų funkcijų panaudojimu.

__________

Ištrauka iš V. Lisičkino ir L. Šelepino knygos „Globalinė blogio imperija“

 

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.