MASINĖ KULTŪRA
balandžio 26, 2017

Ala Pugačiova kaip imperijos išsigimimo simbolis

Ala Pugačiova kaip imperijos išsigimimo simbolis

„Kvaila senatvė  tokia pat apgailėtina, kaip baili jaunystė“ (Hamletas)

Gailestis – dargi ne tas jausmas, kai žiūri į besijauninančią 68-erių  metų senutę, puolusią į senatvinę silpnaprotystę nuo vilties, kad jos vaizdas vonioje gali sužadinti susidomėjimą. Gailesčio nėra. Yra panieka ir gilus nuovargis. Kai kurie labai suaugę žmonės visą savo gyvenimą praleido su tuo iki gyvo kaulo įgrisusiu vardu.

Mes – karta,  gimusi 60-ųjų pradžioje ir užaugusi sudužusiose iliuzijose, kad senatvė – tai orios išminties ir garbaus amžiaus laikas, nelyginant  valdovo skeptras. Mes pamatėm, kad senatvė gali būti kitokia – tai kritimas į vaikystę, sujungtas su kvaila pompastika ir baime prarasti įprastą buities prabangą. Hamletas negailestingai teisus –  gyvenime taip būna, kad net valdovai tampa kvailiais. O princesės – kvailėmis. Nors kai kurie protingi nebuvo ir jaunystėje.

TARYBINĖS ESTRADOS  ARLEKINAS

Pugačiovos fenomenas atsirado neatsitiktinai. Jis iškilo laikais, kai tarybinė visuomenė išgyveno gilią dvasinę krizę kaip reakciją į bendrą sovietinės epochos vėlyvojo ir beišskystančio chruščiovinio-brežnevinio socializmo. Šleikštaus savo formalizmu, falšu, veidmainyste, vis gilėjančiu prieštaravimu tarp viršūnių ir apačių, visuomenės ir valdžios. Tada tai buvo nesuprantama, bet dabar aišku – jau tuomet tarybinis elitas   su malonumu estradoje skleidė vulgarybes, visomis jėgomis stengdamasis  atitraukti visuomenę nuo aštrių  socialinių   problemų apmąstymo. Buvo kuriama ta pati „spektaklio visuomenė“, kurią 1967 m.  genialiai aprašė Guy Debord’as.

Formuojant „spektaklio visuomenę“, suvokiamą kaip „visuomenę, reginčią judėjimą to, kas negyva“, svarbiausią vaidmenį suvaidino MIP. Ala Pugačiova jiems tapo nuostabiu radiniu. Ji dainavo: „Manimi užpildo pertrauką“, bet tai buvo melas. Ja užpildė visą eterį.

Beyrančios miesčioniškos pasenusios tarybinės  gaišenos  pačiupo jauką ir pakibo transe atvipusiomis žiaunomis. Prasidėjo kultūrinio šoko epocha kaip manipuliacijos masėmis priemonė. Pugačiova idealiai šokiravo publiką, užaugusią prie tokių dorovingų tarybinės estrados pavyzdžių,  kaip Maja Kristalinskaja ir Marija Pachomenko, Eduardas Chilis ir Jurijus Guliajevas, Muslimas Magomajevas ir Liudmila Zykina. Visa tai buvo su panieka atmesta kaip archaika. Iškilo poreikis fronduoti, kovoti su tuo, kas sena, imituoti ką nors maištingo, laukinio ir keliančio iššūkį. Visus tuos lūkesčius atitiko Pugačiova.

Ala Pugačiova TSRS pradėjo visuotinės desakralizacijos epochą –  atvėrė liberalizmo esmę, pačią jo prasmės šerdį.. Desakralizavo valdžią, desakralizavo politiką, desakralizavo ideologiją. Šlykštybių  triumfas tapo pagrindiniu masinės kultūros dvasinio turinio atnaujinimo varikliu.

Pugačiova neilgai vaidino paslaptingojo kitaminčio vaidmenį. Ji greitai suvokė, jog reikia kloti populiarumo pamatą. Jos firminiu braižu tapo palaipsniui stiprėjantis vulgarumas. Pugačiova ėmė žeminti: ji žemino auditorijos skonį, jos pataikavimą patiems kvailiausiems skoniams, žemiems instinktams ir banalybių pomėgiui.

Būtent Pugačiova padarė madingą „dvasinio striptizo“ žanrą prieš publiką, paversdama savo asmeninės biografijos detales ne šiaip kūrybiniu dainavimo objektu, bet visaip jas išpūsdama ir palaikydama publikos norą žvilgtelėti pro rakto skylutę. Pugačiovos cinizmas ir įžūlumas anglų kolonizatorių stiliumi susidūrė su išgąsdintų tarybinių idiotų visuomene, kuri buvo visiškai naivi ir beginklė prieš tokias okupacines technologijas kaip indėnai prieš viskį arba kinai prieš opijų. Kadangi valdžia buvo patenkinta, kad liaudis kažkuo užimta ir netrukdo jai apmąstyti kelio, kaip atsisakyti socializmo, ir netgi atvirkščiai – šlykštybės suminkština masinę sąmonę, ruošia ją kapitalizmui, tai Pugačiova buvo tiesiog pasmerkta triumfui.

Neteisus buvo Jurijus Silantjevas, nepakeičiamas Visasąjunginės televizijos ir radijo estradinio-simfoninio orkestro dirigentas, kurio vardas iškaltas Maskvos konservatorijos auksinėje lentoje, pasakęs: „Šitoks balsas ir tokiai kvailei duotas“.

Pugačiova toli gražu nebuvo kvailė. Ji buvo tarybinės visuomenės ledlaužiu. Jos sprogdintoju. Tiesa, ne pati savaime – už jos stovėjo milžiniška komanda tų, kurie sprogdinimą užsakė ir ruošė. Tačiau ji buvo jos koviniu įrankiu. Lygia greta ėjo armija linksmintojų – satyrikų ir humoristų, tokių kaip Raikinas ir Žvaneckis, Chazanovas ir Petrosianas, kurie gludino tarybinę visuomenę, kaip vanduo nugludina akmenį. Suprantama, tai buvo iš viršaus sankcionuota politika, skirta ne tik nukreipti, bet ir išplauti tarybinius principus. Šalis, vedama išsigimusio elito, ėjo prie savo persitvarkymo ir valstybinės  privatizacijos, o be liaudies patraukimo įvykdyti šio plano buvo neįmanoma. Tarybinė visuomenė su  6-ojo dešimtmečio estrada niekada šito nebūtų priėmusi. Reikėjo visa tai  pradėti atsargiai laužti. Reikėjo įžangos. […]

Ala Pugačiova buvo tarybiniu estrados Bruce’u Lee. Ji sukūrė tikslinę auditoriją, tikslinę rinką, kalbėdama rinkodaros kalba – pirmoji estradoje  sukūrė tą miesčionio  ir menkystos paveikslą, kuris tarybinėje masėje  rado savo vartotoją, iki tol tūnojusį kultūriniame pogrindyje, ir estrados pasaulis labai greitai  prisipildė armija menkystų, besivaipančių pederastų, neaiškios lyties ir degradavusių būtybių, visokių išsigimėlių, nuo kurių dusinančios priespaudos mes dabar staugiam ir nežinom, kur bėgti ir kam duoti į snukį. Ir kurie mums tiesiai į  veidą juokiasi kalbėdami, kad niekur iš ekrano jie nedings, nes jie – mafija, o mes galim drąsiai eiti kuo toliau, kadangi viską sprendžiame ne mes, o  būtent jie. Paukšteliai lizdo Pugačiovos, stovinčios  jų pergalingo sąjūdžio ištakose ir tarnaujančios gyvu jų viešpatavimo simboliu.  Viešpatavimo mums.

ŽYDRŲJŲ LOBISTŲ UŽTARĖJA

Pugačiovą neįtikėtinai garbina pasaulio gėjų bendruomenė. Rusijoje jie laiko ją savo globėja ir gynėja. Ji yra jų užtarėja. Neatsitiktinai mūsų estrada knibžda pederastais, o du gėjai netgi tapo jos vyrais (*straipsnio autoriaus nuomonė apie Kirkorovą ir Galkiną).

Palaipsnis gėjų pristatymas tarybinėje estradoje prasidėjo būtent Pugačiovos rūpesčiu. Jos laidų ciklas drauge su žydų kilmės švedų pederastu Jacobu Dahlinu, užsilenkusiu nuo ŽIV 1991 m., sukėlė furorą reginių išbadėjusioje tarybinėje miesčioniškoje visuomenėje. 8-ojo deš. pradžioje Jacobas Dahlinas buvo populiarios programos „Jacobo kopėčios“ autoriumi ir vedėju. Į jo tok šou dažnai atvykdavo mūsų provinciali Primadona, tikėdamasi padaryti sau europietišką reklamą mainais į gėjų legalizaciją tarybiniame  šou biznyje ir   kontaktų stiprinimą   su Europos gėjų bendruomene.

Juokdarys ir priekabiautojas Arlekinas greitai transformavosi iš pradžių į nepasitenkinusią  patelę, kuri dainuoja (7 deš. pabaiga), „priimdama kūno kamavimą kaip dvasios kamavimą“, vėliau, matyt, taip ir neradusi  pasitenkinimo ir pasenusi, į sutenerę – sąvadautoją  ir stoties bufetininkę 8-ojo deš. pabaigoje  – 9-ojo pradžioje, svajojančią už prekystalio apie „tikrąjį pulkininką“.

Tai buvo visiškai ne satyra, kaip daugelis manė. Čia  Pugačiova tokia organiška ne dėl to, kad ji turi persikūnijimo talentą. Ji neturi tokio  talento. Ji vaidina pati save – ir dėl to tokia įtikinanti bei emocionaliai užkrečianti. Stabas vidutinio amžiaus miesčionių armijos, besiilginčios praeinančios jaunystės ir nuobodžiaujančios nuo tuščio ir banalaus  gyvenimo, besirūpinančios, kaip atgauti, kas praėjo – čia Ala Pugačiova perdavė gyvenimui  nuosavas pretenzijas, kurias akimirksniu pagavo milijonai panašių į ją „režimo aukų“, netekusių  ryškių gyvenimo įspūdžių.

KIEKVIENAS BIZNIS TURI SAVO PRADŽIĄ IR PABAIGĄ

Nemokėjimas laiku išeiti daro žvaigždes apgailėtinas ir kvailas. Suyra jų kitoniškumo  mūsų atžvilgiu aureolė. Jie nemokėjo deramai gyventi,  nemoka deramai ir išeiti. Gluminantis banalus godumas pinigų  atveria jų  pagrindinį instinktą   – cinizmą ir troškimą  –  visu nepatraukliu grožiu. Jie elementariai išsieikvojo ir ieško būdų pataisyti savo finansinius reikalus pripratusių prie jų nevykėlių ir nemokšų armijos sąskaita. Iš čia jų siekis iš naujo įsiūlyti save publikai nesiskaitant su tuo, kad ją nuo jų jau vimdo. […].

„Mūsų  „bydlo-žvaigždės“ – taip reaguoja liaudis į tai, kad Filipas Kirkorovas pavadino „šlykštyne“ ir „pavydulingu šlamštu“ mūsų tautietį, kuris kreipėsi į  Konstantiną Ernstą su prašymu peržiūrėti naujametinio teleeterio programą.

***

Epocha baigėsi, laikas krautis lagaminus. Ir geriau, kad į jus nespjaudytų pavymui. Nes senatvė – visgi prasidėjusios išminties metas. Taip turi būti. Ir metas būti adekvačiam savo, o ne svetimam laikui.

Šaltinis

Vertė Nijolė Aleinikova

Comments are closed.