A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (6)

Dievų rūstybės ginklas

„Mahabharatoje“, senovės Indijos epe, kurio tekstas buvo sudarytas prieš tris tūkstančius metų, yra pasakojimas apie kažkokį baisų ginklą. Jo sprogimo aprašymas mums, gyvenantiems atominiame amžiuje, deja, nepasirodys smarkiai perdėtas:

„Spindintis sviedinys, žėrintis kaip ugnis, neskleidžiantis dūmų, buvo paleistas. Tirštas rūkas staiga apgaubė kariuomenę. Visos horizonto šalys paniro į prieblandą. Pakilo piktą nešančios vėtros. Debesys riaumodami šovė aukštyn į dangų… Atrodė, kad netgi saulė sudrebėjo. Pasaulis, apsvilintas šio ginklo karščio, drebėjo it nuo karštinės. Drambliai, apdeginti ginklo liepsnų, bėgo, siaubo apimti“. Toliau pasakojama apie tūkstančius karo vežimų, apie žmones ir dramblius, kurie buvo vietoje sudeginti, paversti pelenais šio baisaus sprogimo. „Mes niekad negirdėjome ir nematėme nieko panašaus į šitą ginklą“.

Išoriškai tas ginklas buvo panašus į didžiulę metalinę strėlę, atrodančią kaip gigantiškas mirties pasiuntinys. Kad būtų nukenksminta viena tokia „metalinė strėlė“, kuri nebuvo panaudota, epo herojus paliepė susmulkinti ją ir sumalti į smulkius miltelius. Bet netgi to nepakako, kad žmonės jaustųsi visiškai saugiai. Susmulkintus miltelius jis įsakė paskandinti jūroje.

Tokius veiksmus sunku paaiškinti, jei manysime, kad kalba eina apie gigantišką parako raketą. Lygiai taip pat neįmanoma paaiškinti ir elgesį karių, kurie liko gyvi po šito ginklo sprogimo. Mūšis dar nesibaigė, tačiau visi, atsidūrę sprogimo zonoje, skubiai sprunka link artimiausios upės, kad apsiplautų ten savo drabužius ir ginklus.

Indijoje šis ginklas buvo vadinamas „Brahmos ginklu“ arba „Indros liepsna“, Pietų Amerikoje – „Mašmaku“, keltų mitologijoje – „Griaustinio menu“. Panašiai kaip matuojant šiuolaikinių ginklų galią, „Griaustinio menas“ irgi buvo matuojamas vienetais: „šimtas“, „penki šimtai“ arba „tūkstantis“, kas reiškė apytikrį skaičių žmonių, kuriuos sunaikindavo sprogimas. Tuose pačiuose padavimuose pasakojama apie kažkokį ginklą, kurio pavadinimas – „Baloro akis“. Šitas aparatas buvo toks sudėtingas, kad jį paleisti galėdavo tiktai keturi žmonės.

Štai kaip pasakoja apie šio ginklo veikimą „Mahabharata“: „Kukra ėmė svaidyti žaibus ant miesto iš visų pusių“. Tačiau to nepakako ir tada „buvo paleistas sviedinys, kuriame slypėjo visos Visatos galia, ir miestas ėmė liepsnoti… Blyksnis buvo ryškus it 10 000 saulių zenite.“ Mūsų laikais žmonės, regėję atominio sprogimo žybsnį, irgi lygina jį su saule. Jungo knyga taip ir vadinasi: „Ryškiau už tūkstantį saulių“.

Kituose pasakojimuose šis ginklas vadinamas „žaibais“ arba lyginamas su žaibais. Galbūt, tai ne vien vaizdinys, kuris perduoda vien tiktai regimą vaizdą. Naujausi tyrimai byloja apie panašaus ginklo realumą. Anglų žurnalas „Discovery“ rašė, kad šiuo metu nemažai karinių laboratorijų karštligiškai darbuojasi šia kryptimi. Dirbtiniai kamuoliniai žaibai akimirksniu sunaikins taikinius. Juos ketinama naudoti tiek kaip puolamąjį, tiek kaip gynybinį ginklą, o taip pat skrendančių raketų numušimui.

Galima daryti prielaidą, kad už visų šitų senovinių pasakojimų slypi kažkokie realūs prisiminimai.

Kai kuriuos archeologų radinius galima traktuoti kaip tokių pasakojimų patvirtinimus. Dundalko ir Ekoso pilių Airijoje sienose esama didžiulės temperatūros poveikio pėdsakų. Ji buvo tokia aukšta, kad išsilydė granito luitai. Granito lydymosi temperatūra siekia daugiau kaip tūkstantį laipsnių. Galima manyti, kad būtent čia buvo panaudotas baisusis ginklas iš keltų padavimų.

Kitas galimo šio ginklo panaudojimo pėdsakas buvo neseniai aptiktas Mažojoje Azijoje, kasinėjant pražuvusią hetitų sostinę Hatušą. Kitados miestą sunaikino mums nežinomu būdu sukurta aukšta temperatūra. Kaip sako archeologas Bitelis, kad ir kiek degių medžiagų būtų buvę saugoma pačiame mieste, įprasti gaisrai niekad negalėtų pakelti temperatūros iki tokio lygio. Plytų mūras pastatuose susilydė į raudoną tvirtą masę. Akmenys sukepė tarpusavyje ir suskilinėjo. Mieste nėra nėra nė vieno namo, šventyklos ar sienos, kurios būtų išvengusios šito siaubingo karščio.

Nurodydamas archeologinių kasinėjimų duomenis, K. Keramas rašo: „Kad pasiektų tokią būseną, miestas turėjo degti daugybę dienų, o gal ir savaičių“.

Kitame Artimųjų Rytų regione, senovės Babilono teritorijoje išliko bokšto griuvėsiai, kurių aukštis net ir dabar siekia 46 metrus. Tai karaliaus Nimrodo, to paties, kurį Juozapas Flavijus pavadino Babilono bokšto statytoju, bokštas. Kaip byloja padavimai, būtent čionai dievas, „nusileidęs ant žemės“, sutriuškino bokšto statytojus ir paskui išsklaidė juos po visą pasaulį. Tačiau ne vien galimas ryšys su bibliniais padavimais sudomino archeologus. Jie aptiko čionai tuos pačius dirbtinės aukštos temperatūros pėdsakus, kaip ir Airijoje bei Hatuše. „Neįmanoma paaiškinti. – rašo vienas iš tyrinėtojų. – iš kur atsirado tokia kaitra, kuri ne šiaip išlydė šimtus degintų plytų, bet ir apsvilino visą bokšto pagrindą bei visas jo milines sienas“.

Tai, kad nesama jokių racionalių tokio pobūdžio radinių paaiškinimų, verčia tyrinėtojus dažniausiai apsiriboti tiesiog aptiktų faktų konstatavimu ir jų aprašymu.

Apie dar vieną galimą vietą, kur buvo panaudotas šis ginklas, randame pas Straboną. Savo „Geografijoje“ jis rašo, kad Negyvosios jūros rajone esama uolų, kurias aplydė nežinoma ugnis.

Žinoma ir daugiau faktų, kuriuos galimai reikėtų priskirti tai pačiai rūšiai ir kurie veda mokslininkus į aklavietę. Verta prisiminti ir aptiktą Indijoje žmogaus skeletą, kurio radioaktyvumas penkiasdešimt kartų viršijo normą. Kad kaulai taptų tokiais radioaktyviais, tasai prieš keturis tūkstančius metų miręs žmogus turėjo labai neilgą laiką maitintis maistu, kurio radioaktyvumas šimtus kartų viršytų normą.

Ištrauka iš knygos: Александр ГОРБОВСКИЙ ЗАГАДКИ ДРЕВНЕЙШЕЙ ИСТОРИИ (Книга гипотез)

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!