A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (4)

Sudegintos knygos

Ne vien tiktai laikas kaltas dėl mūsų žinių apie praeitį trūkumo, tame tarpe ir žinių apie senovės išmintį. Dėl trūkumo kaltos dar dvi priežastys.

Viena iš jų yra tai, kad pašvęstų saugotojų kasta ne visada buvo suinteresuota, kad toji išmintis taptų visuotine: juk žinios suteikia žmogui didžiulį pranašumą aplinkinių atžvilgiu ir jų pritaikymas toli gražu ne visada gali atnešti žmonėms naudą. Tragišku pavyzdžiu, kaip praktinės žinios aplenkė dvasinį ir moralinį žmonijos išsivystymą, gali pasitarnauti atominės energijos panaudojimas naikinimo tikslais.

Kita žinių praradimo priežastis slypi tame, kad žmonės kartais patys palikdavo save be šio paveldo. Tai matome iš senovės majų tekstų ir rankraščių likimo. 1549 metais jaunas ispanų vienuolis Diegas de Landa atvyko į ką tik užkariautą Meksiką. Kupinas troškimo atversti pagonių sielas į tikrąjį tikėjimą, jis nutarė išrauti pačią magiško tikėjimo dvasią.

Vienoje iš majų šventyklų buvo aptikta didžiulė senovinių rankraščių biblioteka. Ištisą dieną vienuolio įsakymu kareiviai nešė knygas ir ritinius su nesuprantamais piešiniais ir ženklais į aikštę priešais šventyklą. Kai darbas buvo baigtas, Diegas de Landa metė į rankraščius degantį fakelą. „Šios knygos. – rašė jis vėliau. – neturėjo nieko, išskyrus prietarus ir šėtono išmislus. Mes sudeginome jas visas“.

Iš visų majų bibliotekų ir metraščių tiktai trys rankraščiai pasiekė mūsų laikus.

Toks pats liūdnas likimas ištiko ir inkų raštiją.

Valdant vienam iš valdovų, prasidėjo epidemija. Paklausė orakulo, ką daryti. Tas atsakė: „Reikia uždrausti raštiją“. Tada vyriausiojo inko įsakymu visi raštijos paminklai buvo sunaikinti, o raštas uždraustas. Tik Saulės Šventykloje liko keli rankraščiai su inkų istorijos aprašymais. Įėjimas į patalpas, kuriose jie buvo saugomi, buvo leidžiamas tik valdantiesiems inkams ir keliams žyniams saugotojams.

Po daugelio metų nuo rankraščių sunaikinimo ir rašto uždraudimo, grasinant mirties bausme, vienas žynys vis dėlto ryžosi išrasti abėcėlę. Už tai jis buvo gyvas sudegintas.

1572 metais keturi ispanų pagrobti rankraščiai buvo pasiųsti į Madridą karaliui Pilypui II. Tačiau juos plukdęs laivas, iš visko sprendžiant, paskendo ir istorikams brangus krovinys Ispanijos nepasiekė. Pražuvę rankraščiai – tai paskutiniai inkų raštijos paminklai, apie kuriuos mes žinome.

Istorikų nuomone, Kartaginos bibliotekoje saugota ne mažiau kaip pusė milijono tomų. Iš šitos gausybės išliko tik vienas vienintelis kūrinys, kuris buvo išverstas į lotynų kalbą. Romėnai, siekę sunaikinti tos tautos kultūrą ir istoriją, sudegino viską.

Tą patį padarė ir musulmonai užkariautojai. Jie ne tik per prievartą atimdavo visas senovines knygas ir visus rankraščius, bet ir skirdavo dideles premijas tiems, kad atiduodavo jas savanoriškai. Visi tokiu būdu surinkti raštijos paminklai buvo sudeginti. Rankraščių deginimas tikriausiai turi tokią pat seną istoriją kaip pats raštas.

Sudeginta ir visa graikų filosofo Protagoro (V amžius prieš mūsų erą) kūryba. Per du du puse tūkstantmečio mirga liūdna liepsnele to laužo ugnis – vieno pirmųjų laužų, kuriuose degė knygos.

III amžiuje prieš mūsų erą suliepsnojo laužai Kinijoje – pirmasis Cin dinastijos imperatorius degino Konfucijaus kūrinius. Tuo pat metu tuose pačiuose laužuose buvo gyvi sudeginti ir tie, kurie turėjo nelaimės tapti šio filosofo pasekėjais.

Sirijos karalius Antiochas Epofanas degino žydų knygas, o 272 metais prieš mūsų erą įsiplieskė laužai Romoje – vėliau Romos imperatorius Augustas įsakė sudeginti visas astronomijos ir astrologijos knygas.

Štai dėl ko iš liudijimų apie praeitį masės – istorijos, literatūros, mokslo darbų – mus pasiekė tiktai fragmentai. Iš šių nepilnų, padrikų kūrinių mes priversti atkurti praeitį. Kokios pilnos ir teisingos gali būti mūsų žinios apie, tarkime, Sofoklį, jeigu jis parašė maždaug šimtą dramų, o mus pasiekė tiktai septynios? Iš šimto Euripido dramų mus pasiekė devyniolika, iš visos Aristotelio kūrybos išliko tiktai vienas kūrinys, visi kiti – tai jo mokinių ir amžininkų užrašai.

Yra žinoma, kad vienas stambiausias senovės istorikas Titas Livijus paliko stambų veikalą „Romos istorija“. Jį sudarė 142 knygos. Mus pasiekė tiktai 35. ne ką palankesnis laikas buvo ir kitiems senovės autorių kūriniams. Tik penkios iš 40 Polibijaus knygos išsigelbėjo nuo pražūties, o iš 30 Tacito knygų – keturios. Plinijus Vyresnysis parašė 20 istorijos knygų, visos jos buvo prarastos.

200 000 tomų ir rankraščių saugojo Pergamo biblioteka Mažojoje Azijoje. Biblioteką išvežė Romos imperatorius Antonijus ir padovanojo Kleopatrai. Iš šios bibliotekos neliko net pelenų. Taip pat negrįžtamai pražuvo Ptaho šventyklos Memfyje biblioteka ir Jeruzalės šventyklos knygų saugykla.

O kokius žinių lobius saugojo sunaikintos žymiosios faraono Hufu (Cheopso) arba Ptolemėjų bibliotekos? Vienoje iš Ptolemėjaus bibliotekų buvo 40 000 rankraščių, kitoje – 500 000, o kai kuriais duomenimis – netgi 700 000 rankraščių.

47 metais prieš mūsų erą, kai Julijus Cezaris padegė Egipto laivyną Aleksandrijos uoste ir ugnis persimetė į miestą, pražuvo pirmoji, mažesnioji iš šių bibliotekų. Antrojoje bibliotekoje imperatorius Diokletianas sudegino ir sunaikino visus tekstus, kuriuose buvo žinių apie magiją. Jam valdant ir vėlesniais metais tamsios minios ne kartą rengė bibliotekos antpuolius, degindamos vertingus rankraščius. Musulmonai arabai, užgrobę Aleksandriją, pabaigė bibliotekos naikinimą.

Imperatoriai ir kiti į jį panašūs valdovai ne sykį sąmoningai naikino senovines knygas. Kad ir kokie laukiniai atrodytų mums šie veiksmai, jie nebuvo vien tik valdovų kaprizas. Tokius poelgius diktavo svarbiausias uždavinys, kurį turi išspręsti bet kuris valdovas: išsaugoti ir įtvirtinti savo valdžią. O atsiradus žmogui ar žmonėms, kurių žinios paverčia juos pernelyg galingais, visada kelia pavojų. Dėl to mūsų neturėtų stebinti ir toks epizodas.

Kartą carui Ivanui Rūsčiajam pranešė, kad kažkoks užsienio pirklys atsivežė su savimi į Maskvą daug knygų. „Caras. – rašė prisiminimuose vienas amžininkas. – apie tai sužinojęs, liepė dalį knygų atnešti jam. Rusams jos pasirodė pernelyg protingos; pats caras nesuprato nė žodžio. Dėl to, baimindamasis, kad liaudis neįsisavintų tokio mokslingumo, jis įsakė visas knygas paimti į rūmus, pirkliui sumokėti, kiek tas reikalavo, o knygas sudeginti“.

Ištraukos iš knygos: Александр ГОРБОВСКИЙ ЗАГАДКИ ДРЕВНЕЙШЕЙ ИСТОРИИ (Книга гипотез)

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!