A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (3)

Žinios iš niekur

Manyti, kad po katastrofos išliko kažkokios žinios, verčia faktai, susiję su pačiomis pirmomis iš mums žinomų civilizacijomis.

Majai nenaudojo rato, neišrado puodų žiedimo rato, nebuvo susipažinę su geležimi, bet užtat jie su neįtikėtinu tikslumu išmanė dangaus kūnų sukimosi periodiškumą.

Žemės apsisukimo aplink Saulę laikas, pagal Grigaliaus kalendorių, yra lygus 365,242500 paros. Majai buvo įsitikinę, kad šis periodas lygus 365,242129 paros. Šiuo metu, naudojantis tiksliausiais astronominiais prietaisais, metų trukmė nustatyta kaip lygi 365,242198 paros. Vadinasi, iki pačių naujausių laikų majų, kurie nežinojo nei teleskopų, nei kitų prietaisų, nustatytas skaičius buvo pats tiksliausias.

Mėnulio mėnesio ilgumą majai buvo nustatę 0,0004 dienos tikslumu.

Lygiai taip pat staiga atsiradusias aukšto lygio astronomines žinias aptinkame ir Šumere. Mėnulio apsisukimo laikas čionai buvo žinomas 0,4 sekundės tikslumu, metų trukmė buvo 365 dienos, šešios valandos ir vienuolika minučių. Skirtumas tarp šiandieninių žinių, gautų tiksliausiais prietaisais – viso labo trys minutės (be to, dar neaišku, ar tai tikrai klaida, ar tokia buvo metų trukmė tuo metu, kai buvo atlikti senoviniai skaičiavimai).

Tačiau kas atliko tuos apskaičiavimus? Ir kada tai buvo?

Šito mes nežinome.

Lygiai taip pat nežinome, kokiu šaltiniu naudojosi graikų astronomas Hiparchas, rašydamas apie Mėnulio orbitą, kuri jam buvo žinoma vienos šimtosios laipsnio tikslumu.

Akivaizdu, kad tokios tikslios žinios turėjo ateiti iš pakankamai tolimos praeities. Ir iš tiesų – ant vienos iš molinių lentelių senovės Šumere šalia Mėnulio buvo pavaizduotos dvi žvaigždės – Dvynių alga ir beta. Sprendžiant pagal jų padėtį, paveikslas vaizdavo situaciją danguje, kurios būta prieš šešis tūkstančius metų.

Pasak Diogeno iš Laerto, egiptiečiai turėjo 373 Saulės ir 832 Mėnulio užtemimų sąrašą. Apskaičiavimai rodo, kad norint sudaryti tokį sąrašą, stebėjimus reikėjo atlikinėti ne mažiau kaip 10 000 metų. Kai kurie astronomijos istorikai nukelia stebėjimų pradžią dar toliau – iki 15 000 metų prieš mūsų erą. Kitaip sakant, į tą periodą, kuris slypi anapus Tvano. Yra duomenų, kurie liudija ir apie dar ankstesnes datas.

Mūsų epochoje pavasarinio Saulės lygiadienio taškas yra Žuvų žvaigždyne. Prieš du tūkstančius metų jis buvo Avino, Šumerų epochoje – Dvynių žvaigždynuose. Lėtas dangaus skliauto judėjimas apsisuka pilnu ciklu per 25 920 metų. Šitą skaičių galime aptiki visoje eilėje šumerų tekstų.

Tarp astronominių faktų, kurie nepaaiškinamu būdu tapo žinomi žmonėms iki juos atrandant vėlesniais laikais, yra ir toks faktas.

XVIII amžiuje gyveno žmogus, mums žinomas kaip rašytojas, „Guliverio kelionių“ autorius Sviftas. Šis žmogus labai domėjosi senoviniais mokslais, senomis knygomis ir rankraščiais. Ar ne iš jų jisai gavo duomenų apie du Marso palydovus gerokai prieš atsirandant galingiems teleskopams, per kuriuos galima įžvelgti Saulės sistemos planetų palydovus?

Tik praėjus 156 metams po Svifto šiuos palydovus atrado astronomai, be to, Svifto nurodyti duomenys apie palydovus ir jų sukimosi aplink Marsą buvo labai artimi realiems.

XVI ir XVII amžiaus Europos mokslas, ilgai vystęsis, ėmė daryti svarbias kosmologines išvadas. Mokslinės tiesos sunkiai skynėsi sau kelią. Tai šen, tai ten miestų aikštėse liepsnojo inkvizicijos laužai. 1600 metų vasario 17 dieną po aštuonerių metų kalinimo buvo sudegintas Džordamas Bruno. Jis buvo nužudytas tik dėl to, kad išsakė idėją apie Visatos begalybę ir daugybę gyvenamų pasaulių, panašių į mūsų Žemę.

Tačiau prieš tūkstančius metų tą pačią idėją (ir ne kaip prielaidą, o kaip visiems žinomą tiesą) išsakė piramidžių tekstai, šventosios Indijos ir Tibeto knygos. Viename iš ankstyviausių piramidžių tekste (1424b) išsakoma kosmoso begalybės idėja. O sanskrito knygoje „Višnu Purana“ tiesiai sakoma, kad mūsų planeta tai tik viena iš tūkstančių milijonų panašių į ją gyvenamų pasaulių, egzistuojančių Visatoje. Pasak vieno iš tibetietiško teksto, „Visatoje yra tiek daug pasaulių, kad netgi pats Buda negali jų suskaičiuoti“. Kaip skelbia budizmo tradicija, „kiekvieną šį pasaulį supa žydro oro arba eterio apvalkalas“.

Kaip praneša archeologas Dž. A. Masojus, žinios apie tai, kad tolimose žvaigždėse gyvena į žmones panašios būtybės, gyvavo ir senovės Peru. Šita tradicija, jo manymu, atėjo iš prieš inkus gyvavusios epochos.

Akivaizdu, kad ne iš kasdieninės praktikos ir ne iš tų žinių, kurios atitiko jų visuomenės išsivystymo lygį senovės žmonės pasisėmė šių duomenų. Jų šaltiniai, iš visko sprendžiant, išeina iš už mums žinomų civilizacijų ribų.

Kita faktų grupė liudija apie pakankamai ankstyvas ir nepaaiškinamas žinias, susijusias su Žemės forma.

1633 metais „Kankinimų salėje“ šventosios inkvizicijos nariai apkaltino senolį Galilėjų tuo, kad jis tvirtino, jog Žemė yra rutulys, kuris sukasi aplink Saulę. Savo laiku panašus kaltinimas grėsė ir Kolumbui ir jis turi dėkoti likimui, kad liko gyvas po tribunolo, kurį sudarė tuometinio Salamankos universiteto šviesuliai ir kurio tikslas buvo bausti visus, kas bent netiesiogiai išdrįs tvirtinti, kad Žemė turi rutulio formą.

Ir vėl mes su nuostaba įsitikiname, kad tos pačios astronominės tiesos, kurias mokslas pasiekė per tokius vargus ir tokias aukas, jau pačioje žmonijos istorijos aušroje buvo užrašytos Indijos, Egipto ir Amerikos šventosiose knygose. Visos eilės tyrinėtojų nuomone, egiptiečiai puikiausiai žinojo, kad Žemė yra rutulys, kuris sukasi erdvėje. Egiptiečiai tikėjo, kad judėdama planeta paklūsta tiems patiems dėsniams kaip ir kitos planetos – Jupiteris, Saturnas, Marsas, Merkurijus, Venera. O Saulė, kurią vėlesnis europietiškas mokslas laikė nejudančia, egiptiečių tekstų buvo laikoma judančia erdve ir vadinama „rutuliu, kuris plaukia deivės Nut viduje (danguje)“, nors Egipte nebuvo nei astronominių instrumentų, nei žinių, kuriomis remiantis galima būtų daryti tokias išvadas.

Šitų realių astronominių duomenų pėdsakų randame ir pačiuose ankstyviausiuose krikščioniškuose tekstuose, kur be viso kito kalbama apie Žemę, kabančią tuštumoje, „nieke“ (Jobo knyga).

O štai ką sako „Kabala“ (Zocharo knyga): „Visa gyvenama Žemė sukasi it ratas. Vieni jos gyventojai yra apačioje, kiti – viršuje. Tuo metu kai vienuose Žemės rajonuose yra naktis, kituose – naktis, o kai vienoje vietoje žmonės mato aušrą, kitur saulė leidžiasi“. „Kabala“ nurodo kaip šaltinius kažkokias senovines knygas.

Ar ne iš jų pasisėmė savo žinių ir Platonas, kalbėjęs apie Žemę kaip apie apvalų kūną, kurio sukimasis tampa dienos ir nakties priežastimi?

Actekai iš visko sprendžiant irgi žinojo apie planetų judėjimą ir apie tai, kad jos rutulio formos. Jie vaizdavo planetas kaip apvalius daiktus ar kamuolius, kuriais žaidė dievai.

Nenuostabu, kad visa eilė vėlesnių Europos astronomijos atradimų buvo padaryti ne danguje, bet senoviniuose manuskriptuose. Kopernikas, kuris laikomas idėjos apie Žemės sukimąsi aplink Saulę autoriumi, rašė savo darbų pratarmėse, adresuotose Romos popiežiui, kad idėjų apie Žemės judėjimą jis pasisėmė iš senovės autorių.

Galbūt tai buvo tie patys mūsų nepasiekę raštai, kuriuos skaitė žinomas armėnų VII amžiaus mokslininkas A. Širakacis. Jis rašė apie Žemės apvalumą, lygindamas ją su kiaušiniu, kur trynys – tai pati kamuolio formos Žemė, o baltymas – ją supanti atmosfera.

Idėja apie Žemės ir dangaus kūnų apskritumą, atitekusi senovės žmonėms kaip kažkokios tolimos praeities paveldas, kaip mes žinome, buvo prarasta, o paskui ir užmiršta.

Akivaizdu, kad tokie nuostoliai buvo neišvengiami – pernelyg smarkiai tokios žinios lenkė žmonijos lygį. Tai galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Tiktai mūsų laikais mokslas padarė išvadą apie tai, kad materija yra amžina ir nesunaikinama. Prireikė begalės eksperimentų, daugelio tyrėjų kartų teorinių ir filosofinių apibendrinimų, kol šiuolaikinis mokslas sugebėjo priimti tokią idėją – idėją, kuri, kaip paaiškėjo, buvo žinoma dar gerokai prieš misų erą. „Chaldėjai tvirtina. – skaitome Diodorą Sicilietį. – Kad pasaulio materija yra amžina ir kad jinai niekad neatsirado ir niekad nebus sunaikinta“.

Tokie pat nepaaiškinami, netikėti ir visuotiniai yra ir kai kurie kiti senovės žmonių kosmologiniai duomenys. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie pradinę mūsų planetos būseną – iki užgimstant joje gyvybei.

Pagonys slavai tikėjo, kad kitados būta tiktai jūros, iš kurios paskui atsirado Žemė. Tas pačias žinias apie pirminius vandenis, kitados užpildžiusius pasaulį, aptinkame ir pas Sibiro tautas. Indų Rigveda taip pat kalba apie tai, kad pasaulis užgimė iš vandens, „didžiojo vandens, kuris užpildė Visatą“. Kinijos rankraščiai tvirtina, pad pradžių pradžioje visą Žemę dengė vanduo. Visuose Egipto tekstuose kalba itgi eina apie Pirminį okeaną, kuris dengė pasaulį ir iš kurio vėliau užgimė gyvybė.

O Biblija? Ir joje tvirtinama, kad iki atsirandant gyvybei, visą Žemę dengė vandenys. „Ir tarė Dievas: tebūnie žemė vidury vandenų“.

Tuo pačiu tikėjo ir abiejų Amerikų indėnai. Šventojoje knygoje „Popol-Vuch“ skaitome: „Nebuvo nei žmogaus, nei gyvūno, nei paukščių, nei žuvų, krabų, medžių, akmenų, tarpeklių, žolių, nebuvo miškų; egzistavo tiktai dangus. Žemės paviršius tada dar nepasirodė. Buvo tiktai šalta jūra ir didi dangaus erdvė“.

Panašiai pirminę planetos būseną įsivaizdavo šumerai, asirai, majai, polineziečiai, hetitai ir senovės Peru gyventojai. Labai mažai tikėtina, kad tokia vieninga kosmologinė koncepcija galėtų užgimti skirtinguose Žemės taškuose pati savaime. Labiau tikėtina daryti prielaidą, kad kaip ir kitų žinių atžvilgiu, egzistavo vieningas jų šaltinis.

Tokios prielaidos naudai, be aukščiau išvardintų faktų, byloja ir lygiai tokie pat reikšmingi ir ne mažiau keisti sutapimai, susiję su kalendoriais. Artimuosiuose Rytuose, senovės Egipte ir Indijoje metai buvo dalinami į dvylika mėnesių. Tačiau kodėl toks dalinimas egzistavo kitoje Atlanto pusėje?

Detaliau panagrinėjus, analogija dar labiau pasipildo.

Majų metus sudarė 360 dienų, prie kurių pridėdavo penkias nelaimingas arba bevardes dienas. Per tas penkias dienas buvo nesilaikoma įstatymų, galima buvo neatidavinėti skolų, apgaudinėti ir panašiai. Lygiai toks pats paprotys egzistavo senovės Egipte, Babilone ir dar toliau į rytus – Indijoje.

Dar daugiau – ir Europoje, ir senovės Peru naujieji metai prasidėdavo tuo pačiu metu – rugsėjo mėnesį.

Matome, kad aukšto lygio žinių ir analogijų sąrašai siejasi tarpusavyje. Ir tai pakankamai reikšminga.

Štai, pavyzdžiui, kaip Biblijos tekstas pasakoja apie įvairių kalbų atsiradimą: „Visoje žemėje buvo viena kalba – ir viena tarmė. Pajudėję iš rytų, jie surado Seninaaro žemėje lygumą ir apsigyveno joje… Ir pasakė jie: pastatysime sau miestą ir bokštą aukštumo ligi dangaus… Ir pasakė Viešpats: štai yra viena tauta ir viena kalba; ir štai pradėjo jie daryti ir nesiliaus jie darę, ką sumanę. Paimsime ir sumaišysime ten kalbas jų taip, kad vienas nesuprastų, ką kalba kitas. Dėl to duotas jam (tam miestui) Babilono vardas; nes sumaišė ten Viešpats visos žemės kalbas ir iš ten pasėjo po visą žemę“.

Ankstyvesnis šaltinis (Babilono žynio ir istoriko Berozo užrašai) šitaip pasakoja apie tą įvykį: „Pasakojama, kad pirmieji žmonės, pasikėlę į puikybę dėl savo galios ir didybės, ėmė niekinti dievus ir laikyti save aukštesniais už juos. Jie pastatė aukštą bokštą toje vietoje, kur dabar yra Babilonas. Bokštas šitas jau beveik lietė dangų, kai staiga vėtros atėjo dievams į pagalbą ir užvertė statinį ant jo statytojų. Griuvėsiai buvo pavadinti Babeliu. Iki to laiko žmonės kalbėjo viena kalba, tačiau dievai privertė juos kalbėti įvairiomis tarmėmis“.

O štai kaip traktuoja tą patį padavimą viena iš Meksikos toltekų legenda: „Kada po tvano nedaugelis žmonių išsigelbėjo ir po, kai jų pagausėjo, jie pastatė aukštą bokštą… Tačiau jų kalbos staiga susimaišė, jie nebegalėjo daugiau vieni kitų suprasti ir išsisklaidė po įvairias Žemės dalis“.

Panašius mitus turi iš kitos Amerikos tautos. Pažymėtinas ir bokšto pavadinimo panašumas. Pas judėjus tai Ba Belas (iš čia – Babilonas), kas išvertus reiškia „Dievo vartus“. Kai kuriuose Amerikos padavimuose bokštas vadinamas lygiai taip pat: „Dievo vartai“.

Tvirtinimas, kad kažkada visi žmonės kalbėjo viena kalba, sutinkamas ne tik šventuosiuose Amerikos ir Artimųjų Rytų tekstuose. Šitą mintį mes aptinkame ir ankstyvuosiuose indų, ir budistų tekstuose, ir senovės Egipte.

Šiuo atveju svarbu ne šio pranešimo teisingumo laipsnis, kuris, naudojantis šiuolaikine informacija, negali būti patikrintas. Šiuo konkrečiu atveju mes kalbame apie tai norėdami pabrėžti visų šių pranešimų bendrumą.

Akivaizdu, kad tokie stulbinantys sutapimai negali būti paaiškinti paprasčiausiu sutapimu.

„Man yra visiškai aišku. – rašė šia tema žinomas vokiečių tyrinėtojas A. Humboldtas. – kad paminklai, laiko skaičiavimo metodai, kosmogonijos sistemos ir daugelis mitų Amerikoje turi stulbinančių analogijų su idėjomis, kurios paplitusios Rytų Azijoje. Tai byloja apie senus ryšius, o ne tiesiog bendras sąlygas, kuriose vystėsi visos nacijos civilizacijos aušroje“.

Kažkokių ryšių tarp tolimų pasaulio kampelių pačiais seniausiais laikais buvimas išties darosi vis labiau akivaizdus. Tie kontaktai driekiasi iš Pietryčių Azijos per Ramųjį vandenyną link Amerikos krantų, nuo Europos krantų – link Jukatano, iš Indijos – link Pietų ir Šiaurės Amerikų. Būtent šiais senoviniais ryšiais galima paaiškinti stulbinančias analogijas tarp tų aukščiausio lygio žinių, kurias aptinkame pas tautas, nutolusias viena nuo kitos per dešimtis tūkstančių kilometrų. Tačiau patys šie kontaktai, kurie liudija tiktai apie idėjų migraciją, nenurodo mums tų idėjų pirminio šaltinio.

Mokslui kaupiant vis daugiau duomenų ir faktų apie praeitį, mintis, kad egzistavo panaši procivilizacija, įgauna vis naujų ir naujų patvirtinimų.

„Paskutinių 50 metų archeologija ir etnografija, – konstatuoja vienas iš šiuolaikinių tyrinėtojų. – išsiaiškino, kad senosios Egipto, Mesopotamijos, Kretos, Graikijos, Indijos ir Kinijos civilizacijos turi vieną bendrą pagrindą ir kad šita bendra kilmė paaiškina jų mitologinių ir ritualinių struktūrų vienybę“.

Dabar apie geografiją.

Pažymėdami didelį kai kurių viduramžių jūrlapių tikslumą ir jų panašumą vieno į kitą, eilė tyrinėtojų išsako mintį, kad visi jie yra ne kas kita, kaip kažkokio senovinio, mūsų laikų nepasiekusio originalo kopijos. Kai kuriuose iš tų žemėlapių galime matyti pakankamai tikslius kontūrus žemių ir kontinentų, kuriuos dar reikėjo atrasti ir kurie buvo atrasti po kelių šimtmečių. Šitų žemėlapių autoriai patys teigė, kad nubrėžė kontūrus, kopijuodami kažkokius senovinius žemėlapius, kurie buvo saugomi Aleksandrijos bibliotekoje arba pasiekė juos iš Aleksandro Makedoniečio laikų.

Štai turkų Hadži Achmedo žemėlapyje, kuris datuojamas 1559 metais, matome Šiaurės ir Pietų Amerikų krantų linijas, kurių vaizdas ištisais dviem šimtmečiais aplenkė keliautojus ir kartografus, kurie pabuvojo tose vietovėse. Tarybinių Rytų tyrinėtojų L. Gumiliovo ir B. Kuznecovo nuomone, duomenų apie Ameriką galima rasti Tibeto tekstuose, datuojamuose 1500 metais prieš mūsų erą.

Esama Antarktidos žemėlapio, kurį nubraižė Orontijus Finausas 1532 metais. Bent jau dvi aplinkybės, susijusios su šiuo žemėlapiu, netelpa į visuotinai priimtų paaiškinimų kanonus.

Pirmas dalykas – žemyno kontūrai gana tiksliai atitinka tuos, kuriuos regime dabartiniuose žemėlapiuose, ir to neįmanoma paaiškinti, kadangi link Antarktidos imta plaukioti ir žemėlapius sudarinėti pradėta tiktai XIX amžiuje.

Ir antras dalykas – lyginant šį žemėlapį su šiuolaikiniais, matome pavaizduotas upes ir gilius fiordus, į kuriuos jos įteka. Nei upių, nei fiordų šiuolaikinėje Antarktidoje nėra. Užtat būtent tose vietose, kurios šiame žemėlapyje pažymėtos kaip upės, šiandien regime ledynus, lėtai slenkančius į vandenyną. Šitas faktas iš karto pastūmėja žemėlapio sudarymo datą toli į praeitį, į tuos laikus, kai vietoje ledynų tekėjo upės. Kada tai galėjo būti? Bet kokiu atveju, ne vėliau negu 4000 metais prieš mūsų erą, kada ledinis Antarktidos skydas galutinai uždengė šį kontinentą.

Kitas liudijimas. Egzistuoja Ptolemėjaus žemėlapis, kuriame Šiaurės Europą dengia kažkokios baltos zonos. Kaip liudija šiuolaikinė paskutinio apledėjimo rekonstrukcija, šių zonų kontūrai atitinka paskutinių ledo šarvo likučių zonas. Jeigu taip, tai Ptolemėjo pavaizduotas žemyno vaizdas yra datuojamas maždaug 8000 metais prieš mūsų erą.

Matematika.

Prie žinių, priskiriamų giliai senovei, galima pridėti ir nepaaiškinamai aukšto lygio senovės žmonių matematiką, kuri irgi susiformavo ne iš praktinės jų veiklos, kuri mums būtų žinoma. Sąvoka „milijonas“ Europos matematikoje įsigalėjo tiktai XIX amžiuje, tačiau ji buvo žinoma senovės egiptiečiams, kurie jai turėjo sugalvoję netgi specialų simbolį.

Skaičius „Pi“ žinomas matematikos istorijoje kaip „Ludolfo skaičius“. Ludolfas – XVII amžiaus olandų mokslininkas, atradęs apskritimo ilgio santykį su jo skersmeniu. Tačiau Maskvoje, Vaizduojamojo meno muziejuje saugomas Egipto papirusas, kuris byloja, kad egiptiečiams jau seniai buvo žinomas skaičius „Pi“.

Bet, pasirodo, prieš egiptiečius jį žinojo Šumere. Žinojo Šumere ir teoremą, kurią po tūkstančio metų atrado Pitagoras. Mokslininkai, žyniai ir žinių saugotojai senovės Šumere sprendė sudėtingus algebros uždavinius, kvadratines lygtis su keliais nežinomaisiais, sudėtingus uždavinius su sudėtingais procentais, išeinančius už algebros ribų. Jie atsiduodavo šitam užsiėmimui tarp juos supusio barbariškumo. Rašė jie mediniais pagaliukais ant drėgno molio ir tai, ką jie darė, gerokai pranoko tiek juo supančios epochos praktinius poreikius, tiek apskritai jų epochos žinių lygį. Mes vėl regime aukšto lygio žinias, atsiradusias tartum staiga, iš niekur, ir iki kurių lygio žmonija pakils tiktai po tūkstančio metų. Pakanka paminėti, kad tarp dantiraščio tekstų, aptiktų Šumere, esama matematinės sekos, kurios galutinis rezultatas išreikštas skaičiumi 195 955 200 000 000. Tai buvo skaičius, kuriuo Europos mokslas nemokėjo operuoti netgi Dekarto ir Leibnico laikais.

Metalurgija.

Mes jau minėjome švietėjus, kurie nešė žinias į pačius tolimiausius planetos kampelius. Ar ne čia slypi atsakymas į mįslę, susijusią su kai kuriais keistais bronzos amžiaus Europoje bruožais? Kaip žinia, bronza – tai alavo ir vario lydinys. Savaime aišku, kad variu ir alavu atskirai buvo naudojamasi dar prieš atsirandant jų lydiniui. Žmonės turėjo tūkstantmečius naudotis variniais dirbiniais, prieš atrasdami, kad pridėjus prie vario 0,1 dalį alavo, galima gauti nepaprastai tvirtą metalą.

Tačiau Europoje Vario epochos faktiškai nebūta, variniai dirbiniai itin reti. Bronzos dirbiniai čionai pasirodo staiga ir paplinta visuotinai.

Nepaaiškinama ir tai, kad netgi pirmieji bronzos dirbiniai, tyrinėtojų nuomone, liudija apie aukštą jų kūrėjų meistriškumą. Kitaip sakant, nesimato, kad žmonės būtų įvaldę šį meną palaipsniui. Menas atsirado iškart aukšto lygio, be kokių nors išankstinių etapų.

Kaip praneša žymus Amerikos tautų kultūros tyrinėtojas Polis Rivė, kažkas panašaus pastebėta ir Meksikos teritorijoje. Bronza gaminti ten pradėta staiga ir iškart aukštu lygiu, su daugybe sudėtingų techninių metodų. Pirminių bronzos įsisavinimo etapų nenustatyta. Tokį patį pavyzdį galima pateikti ir kalbant apie geležies lydymą. Tarp pirmų panaudojimo atvejų ir sugebėjimo lieti formose praėjo ištisa epocha, 1000-2500 metų, o Pietryčių Azijoje liejimo menas užgimsta iškarto, staiga, tarsi atneštas iš šalies.

Ar nebyloja tai apie faktą, kad žmonės ne visada mokėsi lydyti ir apdoroti metalus, o kartais gaudavo šį meną jau gatavu pavidalu? Yra ir kitų faktų, patvirtinančių šią prielaidą.

Vienas iš jų – stulbinantis panašumas tarp įvairių dirbiniu bei ginklų iš bronzos, kuriuos archeologai aptinka visoje Europos teritorijoje. Dirbiniai iki tokio laipsnio nukopijuoti vienas nuo kito, kad kai kurių tyrinėtojų nuomone galima kalbėti netgi apie tai, kad visi jie gaminti vienose dirbtuvėse.

Apie tai, kad bronzos lydymo menas galimai buvo atneštas iš šalies, o ne susiformavo kasdieninės praktikos ir atsitiktinių atradimų dėka, liudija ir tai, kad labiausiai išsivysčiusios civilizacijos – Egiptas ir Mesopotamija, kurios tapo bronzos panaudojimo pionierėmis, pačios neturėjo būtinų žaliavų. Iš ten buvo rengiamos ekspedicijos į pačias tolimiausias žemes: alavo keliauta į Kaukazą arba Pirėnus. Tai buvo artimiausi alavo telkiniai. O dar toliau į šiaurę buvo įsikūrusi alavu turtinga Britanija, kurią finikiečiai taip ir vadino „Alavo salomis“.

Gali būti, kad duomenys apie bronzą buvo dalimi senovinių žinių, kurios ilgą laiką buvo prieinamos siauram pašvęstųjų ratui. Neatsitiktinai Europoje ir kitose teritorijose metalų gamyba ir apdorojimas ilgą laiką buvo laikomi slaptųjų žinių – magijos – sritimi. Senovės slavai, pavyzdžiui, kalvis laikomas burtininku, žmogumi, kuris disponuoja kažkokiomis slaptomis žiniomis.

Žinomas archeologas Dž. A. Masojus praneša, pateikdamas tikslią radinio analizę, kad Peru prieškalnėse jis aptiko senovinius papuošalus, išlietus iš platinos. Tačiau platinos lydymosi temperatūra siekia 1730 laipsnius, jos lydymui reikalinga technologija, artima šiuolaikinei.

Iki šiol elektros epochos pradžia buvo priimta laikyti 1786 metus, kai Luidžis Galvanis atliko savo žymiuosius eksperimentus. Kai kurie archeologiniai atradimai verčia tuo suabejoti. Kasinėjant Tigro upės pakrantėse, antikinio Seleukijos miesto griuvėsiuose archeologai aptiko nedidelius glazūruotus molinius indus, kurių aukštis siekė maždaug dešimt centimetrų. Juose buvo geležiniai strypai ir variniai užlituoti cilindrai, sprendžiant iš išvaizdos – sugraužti rūgšties. Tai buvo ne pirmas panašus radinys, dėl kurių buvo iškelta prielaida, jog šie nesuprantami indai yra ne kas kita kaip galvaniniai elementai.

Kai po kruopštaus tyrimo buvo pamėginta atkurti šiuos elementus, jie davė srovę!

Ar neslypi šiame atradime atsakymas į mįslę, susijusią su šumerų juvelyrais, mokėjusiais padengti sidabro dirbinius ploniausiu aukso sluoksniu? Tačiau tokiu atveju reikia daryti prielaidą, kad jau tuomet, pačioje žmonių kultūros aušroje, buvo žinoma galvanostegija. Bet kuriuo atveju, kitaip paaiškinti aukštą senovės šumerų lygį mes negalime.

Šita prielaida, kad ir kokia ji atrodė neįtikėtina vakar, kaip matome, šiandien gavo archeologinį patvirtinimą.

Bet tada mes galime paminėti ir kitą faktą, kurio irgi iki šiol nebuvo galima paaiškinti. Kinijoje yra žinomo karvedžio Čžou Čžu (265‑316 mūsų eros metai) kapavietė. Kai buvo atlikta kai kurių ornamentų spektrinė analizė, rezultatas buvo gautas toks netikėtas, kad analizę pakartojo kelis kartus. Tačiau klaidos nebuvo. Ornamentas buvo pagamintas iš lydinio, kurio 10% sudarė varis, penki procentai – magnis ir 85% aliuminio.

Pastarasis dalykas buvo labiausiai neįtikėtinas. Pirmasis aliuminis, kaip žinia, buvo išgautas tik 1808 metais, kai tam buvo panaudota elektrolizė. Elektrolizė iki šiol tebelieka pagrindiniu būdu gauti aliuminį. Vadinasi, mes turime daryti dvejopą prielaidą. Arba prieš 1600 metų buvo žinomas kitas aliuminio gamybos būdas, apie kurį nieko nežino ir kurio intensyviai ieško šiuolaikinis mokslas, arba jau tais laikais kažkokia ribota žmonių grupė žinojo elektrolizės reiškinį. Apie pastarosios prielaidos realumą byloja ir naujausias atradimas – šumere atrasti galvaniniai elementai.

Medicina.

Raupų skiepai Europoje buvo atrasti tik pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, tačiau jie buvo gerai žinomi senovėje. Štai kaip aprašomi raupų skiepai vienoje iš seniausių sanskrito knygų „Saktaja Grantham“: „Paimkite ant peilio galiuko opos turinio, įveskite jo į žmogaus ranką ir sumaišykite su krauju. Prasidės karštinė, tačiau liga praeis labai lengvai ir nebekels jokio pavojaus“.

Daugelis praeities medicinos žinių, išlikusių alchemikų tekstuose, taip vadinamų atsilikusių genčių magijose, iki šiol dar neatskleistos šiuolaikinio medicinos mokslo.

1963 metų liepos 17 dienos laikraščio „Vakarinė Maskva“ numeryje trumpoje žinutėje „Didysis instinktas“ buvo pasakojama, kaip viename name augo šuo ir katė, kurie labai susidraugavo. Katei gimė kačiukas, tačiau po kelių dienų ji atsitiktinai žuvo. Tada aklu kačiuku ėmė rūpintis šuo. Jis rūpestingai jį prižiūrėjo, o po kelių dienų kalei atsirado pieno, kuriuo ir maitino kačiuką! Šis atvejis – absoliučiai neeilinis fiziologijos požiūriu. Jo mechanizmas kol kas nesuprantamas šiuolaikiniam mokslui.

Tačiau jis buvo žinomas senovėje. Etnografai pasakoja keistus dalykus. Tarp irokėzų, eskimų ir Naujosios Zelandijos maorių buvo paplitęs toks paprotys. Kai gimsta vaikas, motinos, jaunos ir darbingos moterys, nemaitina jų pačios, bet, kaip taisyklė, atiduoda močiutėms. Šamanas, kuris yra ir genties gydytojas, pagamina tam tikrą vaistą, po kurio pagyvenusioms ir netgi senoms moterims atsiranda pienas krūtyse.

Kitas pavyzdys – „užmaršties gėrimas“. Kaip žinia, po stipraus nervinio sukrėtimo ar ligos žmogus gali visiškai prarasti atmintį. Toks žmogus nebežino savo vardo, praeities, nebeatpažįsta artimųjų. Toks atvejis puikiai pavaizduotas italų filme „Toks ilgas nebuvimas“, rodytame mūsų ekranuose. Šitą reiškinį šiuolaikinis mokslas dar tik tyrinėja. Tačiau kaip liudija daugybė pranešimų, apie jį žinota praeityje. Kalba eina apie alchemikams žinomą „užmaršties gėrimą“, kuris sukeldavo visišką atminties praradimą. Jo receptas buvo prarastas viduramžiais.

Statyba.

Galima išvardinti visą eilę sudėtingų senovinių statinių, kurių statymas reikalavo gilių inžinerijos žinių, ir kurių neįmanoma atkartoti.

Mes jau kalbėjome apie Tihuanaką Anduose. Jis pastatytas iš gigantiškų akmeninių blokų. Kai kurių iš jų svoris siekia du šimtus tonų. Be to, artimiausi panašių uolienų telkiniai yra ne mažiau kaip už penkių kilometrų. Kaip transportavo tokius luitus žmonės, nežinoję, kas yra ratas?

1961 metais laikraštis „Pravda“ pranešė: „Vakar į Maskvą atvyko neįprastas sąstatas. Iš Kudaševkos stoties ypatinga šešiolikos ašių platforma buvo atvežtas didžiulis monolitas Karlo Markso paminklui, kuris bus pastatytas Sverdlovo aikštėje. Luito, kurio svoris siekia du šimtus tonų, transportavimas – neįtikėtinai sunkus uždavinys…“ Sunkus šiuolaikinei technikai!

Tihuanakas – ne vienintelė planetos vieta, kur esama tokių statinių. Tarp Baalbeko miesto griuvėsių dabartinėje Sirijoje yra statinys, kurios kai kurių monolitinių dalių svoris siekia 1200 tonų. Indijoje iki šiol tebestovi šventykla „Juodoji pagoda“. Šventyklos aukštis siekia 75 metrus, ją vainikavo stogas ir kruopščiai apdorotos akmeninės plokštės, kuri sveria daugiau kaip 2000 tonų. Kaip tvirtina specialistai, šiuolaikinė technika negali kilnoti tokių svorių ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai. Šio stogo svoris dešimt kartų viršija pačių galingiausių dabartinių keliamųjų kranų pajėgumus.

Vienas iš septynių pasaulio stebuklų buvo Aleksandrijos švyturys. Jis buvo pastatytas Ptolemėjo Filadelfo įsakymu III amžiuje prieš mūsų erą. Tai buvo milžiniškas balto marmuro statinys, kurio aukštis siekė 150-200 metrų. Didžiulis judantis veidrodis atspindėjo liepsną ir švyturio šviesą galima buvo pamatyti iš už dešimčių kilometrų. Daug legendų sukurta apie šį švyturį. Arabai, užkariavę Egiptą VII amžiuje, pasakojo, kad sferinį veidrodį galima buvo pasukti tokiu kampu, kad jis surinkdavo į pluoštą saulės spindulius ir galėjo padegti laivus jūroje.

Salos, kurioje stovėjo švyturys, pavadinimas Farosas įėjo į visas Europos kalbas. Farosas dabar reiškia paprasčiausią švyturį. Mes niekad nebūtume sužinoję šio nuostabaus statinio architekto vardo, jeigu ne jo humoro jausmas ir įžūlumas. Kai švyturio statyba ėjo į pabaigą, faraonas liepė ant vienos iš marmurinių plokščių iškalti užrašą: „Karalius Ptolemėjas – dievams gelbėtojams, jūrininkų labui“. Potvarkis buvo įvykdytas. Faraonas apžiūrėjo švyturį, užrašą ir liko patenkintas. Dabar apie jį, Ptolemėjų, žmonės kalbės šimtus metų. Tačiau bėgo metai, užrašas suskeldėjo ir nutrupėjo. Paaiškėjo, kad architektas padarė jį ne ant marmuro, bet ant kalkakmenio, padengto marmuro dulkėmis. Ir tada iš po nutrupėjusio užrašo išryškėjo pasididžiavimo ir įžūlumo kupini žodžiai, giliai įrėžti į marmurą: „Sostratusas ir Knido miesto, Deksipliano sūnus – dievams išgelbėtojams, jūrininkų labui“.

Verta papasakoti ir apie tai, kaip šis didžiulis statinys liovėsi egzistavęs. Aleksandrijos uostas buvo didžiausias ir galingiausias Konstantinopolio varžovas. Ypatingas pranašumas buvo minėtas švyturys. Išbandęs visus kovos metodus, Konstantinopolio imperatorius ryžosi grynai bizantiškai gudrybei. Mes jau kalbėjome, kad Egiptą ir Aleksandriją tais laikais buvo užėmę arabai. Imperatorius pasiuntė į kalifo Ali Valido rūmus savo pasiuntinį. Prieš išvažiuodamas, pasiuntinys gavo žodines ir visiškai slaptas imperatoriaus instrukcijas.

Netrukus po atvykimo į kalifo rūmus, pasiuntinys per statytinius paskleidė gandą, kad švyturio pamatuose faraonas paslėpė nesuskaičiuojamus lobius. Gandas pasiekė vieno aukšto valdininko ausis, pakui – kito, ir kiekvienas skubėjo pranešti apie tai kalifui. Tasai ilgai laikėsi, bet galiausiai liepė išardyti švyturį. Prasidėjo darbai. Švyturys buvo išardytas beveik iki vidurio, kol kalifas pajuto apgaulę. Susigriebęs, jis įsakė atstatyti bokštą, tačiau tai buvo neįmanoma. Neatsirado žmonių, kurie pakankamai gerai išmanė apskaičiavimus. Galiausiai ir didžiulis veidrodis buvo sudaužytas į smulkiausius gabalėlius. Dabar jau niekas neberodė laivams kelio į uostą.

Tokiu pusiau išardytu pavidalu švyturys išstovėjo iki XIV amžiaus, kai buvo galutinai sugriautas žemės drebėjimo. Niekas taip ir nesugebėjo atstatyti jo, kadangi žmonės jau nebeturėjo tų žinių, kurių turėta praeityje. Pasak mus pasiekusių liudijimų, švyturio aukštis buvo kaip 60 aukštų namo. Tik mūsų šimtmetyje žmonija sukaupė pakankamai inžinerinių žinių, kad suręstų tokius pastatus. Bet ir tai statnt panašius dangoraižius naudojamas plieninis karkasas – pastato skeletas, kurio nenaudojo Aleksandrijos švyturio statytojai.

Aukšto lygio žinių, kurias buvo įvaldę senovės žmonės, sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

Nepaaiškinamas daugelio iš jų egzistavimas verčia daryti prielaidą, kad tai yra likučiai žinių, kurias sukaupė žmonės dar prieš katastrofą, kurią Egipte vadino „žmonijos sunaikinimu“.

Kur gi ieškoti šios spėjamos procivilizacijos lopšio? Laikas ir stichijos padarė viską, kad šiandien mes negalėtume atsakyti į šį klausimą. Bet ar verta tuo stebėtis, jei kur kas artimesnės mums istorijos įvykiai kartai būna užmiršti ir žinios apie juos prarandamos? Iš ištisų tautų ir karalysčių kartais nelieka nieko, išskyrus pavadinimą, atsitiktinai paminėtą kokiame nors senoviniame tekste.

Tai, kas pasiliko anapus ribos, kurią nubrėžė katastrofa, lieka paslėpta nuo mūsų akių. Tik netiesioginiai duomenys, tegu ir pakankamai daugiareikšmiai, suteikia mums teisę daryti prielaidą, kad ten egzistavo kažkas aukštesnio už kailiais apsirengusius mamutų medžiotojus.

Ieškoti spėjamos civilizacijos lopšio tuo labiau sunku, kad per tūkstančius metų, kurie skiria mus nuo jos epochos, daug sausumos teritorijų paniro į jūrų ir vandenynų gelmes. Tokios pradingusios žemės, užėmusios, kaip manoma, didžiules erdves, egzistavo, pavyzdžiui, Atlanto vandenyne, ir apie jas prisimena žmonės. Apie kažkokią sausumą Atlante rašė Platonas. Pasak jo, ši didžiulė sala „nusėdo dėl žemės drebėjimo ir paliko po savęs neįveikiamą dumblą, kuris kliudo iš ten prasiskverbti į išorinius vandenis“. Platonas nurodo kaip šaltinį graikų filosofą Soloną, kuris pabuvojo Egipte ir gavo tuos duomenis iš tenykščių žynių.

Graikų filosofas Krantoras iš Solio miesto (310 metai prieš mūsų erą), priklausęs pirmajai platonistų akademijai, aplankęs Egiptą matė koloną, ant kurios buvo užrašyta istorija didžiulės salos, paskendusios Atlanto vandenyne.

Visa eilė šiuolaikinių tyrinėtojų sieja sausumos panirimą Atlante su tam tikru kataklizmu, kuris, galbūt, yra susijęs su tais katastrofiškais įvykiais, apie kuriuos pasakojama šios knygos pradžioje. Akivaizdu, kad jau istoriniais laikais Atlanto rajone vyko antriniai kažkokių sausumų panirimai. Tai patvirtina ir faktas, kad daugelis senovės istorikų bei geografų mini ne vieną salą, bet plačius salynus – Kronosą, Poseidoniją ir kitus, išsidėsčiusius į rytus nuo Heraklio stulpų, ir jie palaipsniui taip pat paniro į gelmes.

Pasakojimų apie kažkokias žemes, kurios paskendo į jūros dugną, aptinkame ir pas Ramiojo vandenyno tautas. Pagal salų, išsidėsčiusių į pietvakarius nuo Naujosios Zelandijos, gyventojų padavimus, senovėje okeanas prarijo Ka Houpo O Kane (dievo Kanės kūno) žemes. Polineziečių mitai dažnai mini kažkokia „Didžią žemę“. Velykų salos gyventojai pasakoja apie paskendusias okeane Motu Mario Hiva žemes.

Šiuos duomenis patvirtina ir archeologiniai radiniai. Palei Ponapės salą Karolinų salyne aptikti, pavyzdžiui, likučiai didžiulio miesto, kuris pusiau paskendęs jūroje. Lygiai taip pat kaip ir Atlante, sausumos skendimas vyko, iš visko sprendžiant, ne iš karto.

Yra žinių apie kažkokią sausumą, kuri pranyko Indijos vandenyne. Antikos autoriai rašė apie kažkokią sausumos sąsmauką, kuri kitados jungė Indiją ir Afriką. Apie kažkokią didelę salą Indijos vandenyne, esančią piečiau ekvatoriaus, rašė Plinijus. Apie sausumos liekanas Indijos vandenyne minėjo dar viduramžių arabų istorikai.

Šiuos liudijimus patvirtina pastarųjų metų radiniai. Visa eilė lingvistų aptiko panašumų tarp dravidų kalbų, paplitusių Pietų Indijoje ir Rytų Afrikos kalbų. Tų vietų flora ir fauna liudija apie tai, kad čionai kitados egzistavo didelės sausumos. Madagaskare priskaičiuojama dešimt lemūrų rūšių, kurios, be Afrikos, egzistuoja tiktai Indijoje. Tačiau, kaip žinia, lemūrai nemoka plaukti ir negalėjo įveikti vandenyno. 26 augalų rūšys, kurias galima aptikti Madagaskare, auga tiktai vieninteliame pasaulio regione – Pietų Azijoje, tačiau jų nėra kur kas artimesnėje Madagaskarui Afrikoje. O devyni kiti Madagaskaro augalai aptinkami tiktai Polinezijoje, kuri nutolusi už nedaugelio tūkstančių kilometrų.

Miglotų prisiminimų apie sausumą vidury Indijos vandenyno, apie legendinį Lemūrijos žemyną, galima rasti ir istorinėse Pietų Indijos tradicijose. „Tamilahamas, arba tamilų tėvynė. – pasakoja mums vienas iš Indijos istorikų. – tolimoje praeityje buvo išsidėsčiusi pietinėje didžiulės salos Navalamas dalyje, kuri buvo viena iš pirmųjų žemių, atsiradusių palei pusiaują. Jai taip pat priklausė Lemūrija, šitas pražuvęs kontinentas, tapęs žmonijos lopšiu“.

Mes neturime pakankamai duomenų, kad galėtume tvirtinti, jog labiausiai tikėtina spėjamos pirminės civilizacijos sritimi buvo būtent šis rajonas, o ne Atlanto, ar, tarkime, Ramusis vandenynas su jų nuskendusiomis žemėmis, neiššifruotais rašmenimis, keistomis statulomis ir ne mažiau keistais mitais.

Aukšto lygio žinios, kurios pateko į rankas senovės žmonėms, buvo perduotos joms vokuose be atgalinio adreso. O galbūt paprasčiausiai visa tai yra pernelyg tolima mums ir dėl to mes negalime įžvelgti nusitrynusių užrašų, perskaityti laiko ištrintų eilučių. Ir dar viena aplinkybė, kuri verta to, kad būtų paminėta. Jeigu šioje knygoje aprašomi įvykiai iš tiesų egzistavo ir jeigu žmonijai iš griuvėsių pavyko atkurti savo civilizaciją, tai sunku būtų rasti labiau įtikinamą įrodymą, kad istorijos procesas yra nepaliaujamas.

Štai dėl ko, jeigu čionai pateikiama hipotezė anksčiau ar vėliau bus įrodyta, pažangusis mokslas įgys dar vieną argumentą, prieštaraujantį evoliucijos atsitiktinumo, cikliškumo ar net pažangos sustojimo koncepcijoms.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (1)

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (2)

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (3)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!