A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (2)

Žinias bandyta išgelbėti

Žymusis arabų mokslininkas Abu Balkchi (IX-X mūsų eros amžiai) rašė, kad tvano išvakarėse išminčiai, numatydami katastrofą, „pastatė Žemutiniame Egipte daug piramidžių tam, kad išsigelbėtų nuo artėjančios žūties. Dvi iš tų piramidžių pranoksta visas kitas, turėdamos 400 sieksnių aukščio ir tiek pat pločio bei ilgio. Jos buvo pastatytos iš didelių šlifuotų marmuro luitų, suglaustų vienas prie kito taip glaudžiai, kad susijungimo vietos buvo vos įžiūrimos“. Piramidžių viduje, kaip rašė Abu Balkchi, buvo nubraižyti įvairūs duomenys apie nuostabias žinias, kurias norėjo išsaugoti išminčiai.

Kitas arabų istorikas – Masudis, remdamasis mūsų laikų nepasiekusiais šaltiniais, rašė: „Suridas, vienas iš karalių, gyvenusių iki tvano, pastatė dvi didžiules piramides ir įsakė žyniams paslėpti jose žinių atsargas ir visa tai, ko jie pasiekė įvairiuose moksluose bei menuose, kad visa tai išliktų tiems, kurie visa tai galės suprasti po jų. Jis taip pat rašė žvaigždžių padėtis, jų ciklus…“

Senovės Egipto istorikas Menetonas praneša apie tekstus, kuriuose slypi svarbios žinios, artėjant katastrofai, tuos tekstus surašė pusiau legendinė asmenybė, išminčius Totas. Vėliau Totas įsiliejo į Egipto dievų panteoną kaip žinių dievas, padovanojęs žmonijai raštą. Šie tekstai, kaip teigia Menetonas, „parašyti šventąja kalba ir šventaisiais ženklais, juos išvertė po tvano ir užrašė hieroglifais“.

Senovės istorikas ir mokslininkas Juozapas Flavijus rašė apie išminčius, kurie „išrado mokslą apie dangaus kūnus ir jų sandarą“. Jie buvo iš anksto įspėti apie artėjančią katastrofą, apie žūtį „iš dalies nuo ugnies, iš dalies dėl didžiulio kiekio vandens“. „Kad jų atradimai nebūtų pamiršti ir nežūtų prieš tai, kai su jais susipažins žmonės, jie pastatė du stulpus – vieną mūrinį, kitą akmeninį, ir užrašė ant jų pranešimą apie savo išradimus. Tai buvo padaryta su tokiu apskaičiavimu, kad pražuvus mūriniam stulpui per potvynį, akmeninis, likęs nepažeistas, suteiktų žmonėms galimybę susipažinti su užrašu“. Flavijaus žodžiais, akmeninis stulpas egzistavo dar ir jo laikais, I mūsų eros amžiuje.

Senovės graikų mokslininkas Strabonas praneša apie kažkokius tekstus, parašytus iki tvano, kurie išliko iki jo laikų Pirėnų pusiasalyje. Keltų žyniai druidai kalbėjo apie kažkokias „Ferilto knygas“, kronikas, kurios buvo parašytos dar prieš katastrofą. Indų šventosiose knygose A

„Agni Purana“ ir „Bhagavata Purana“ irgi kalbama apie knygas „Vedas“, kurias pavyko išgelbėti per katastrofą.

Apie tai, kad žmonės mėgino išsaugoti įrašus apie savo pasiekimus katastrofos išvakarėse, pasakoja ir Babilono istorikas bei žynys Berozas (II amžius prieš mūsų erą). Kai karalius Ksisutras, rašo žynys, buvo įspėtas apie būsimą tvaną, jis įsakė parašyti „istoriją apie pradžią, dabartį ir pabaigą visų dalykų ir užkasti šitą istoriją saulės mieste Sipare“. Po tvano Ksisutras ir jo palydovai „Atvertė knygas Sipare, parašė daug naujų knygų, pastatė šventyklas ir iš naujo įkūrė Babiloną“.

Viename iš dantiraščiu parašytame šumerų tekste kažkoks karalius rašė, kad mėgsta skaityti tekstus, „parašytus epochoje iki tvano“.

Galima daryti prielaidą, kad tam tikra žinių dalis išliko per katastrofą ir vėliau atiteko tiems, kurie išsigelbėjo.

„O, Solonai, Solonai, – sakė Solonui Egipto žyniai. – Jūs, graikai, kaip vaikai, jūs nieko nežinote apie senuosius laikus. Tau nieko nežinoma apie žilas praeities žinias“. Žyniai pranešė Solonui, kad po katastrofos, kuri sunaikino miestų gyventojus jūsų ir upių pakrantėse, išliko tiktai „patys tamsiausi ir primityviausi piemenys ir gyvulių augintojai, kurie gyveno kalnuose“.

Jeigu atskiriems aukštos civilizacijos atstovams ir pavyko išsigelbėti per katastrofą, dauguma jų iš visko sprendžiant, buvo bejėgiai priešiškų stichijų ir laukinių genčių atžvilgiu.

Netgi iš artimesnės mūsų laikams istorijos žinome gausių pavyzdžių, kaip dalinai pranyksta ir užgesta žinios. Kaip žinia, XIV-XV šimtmečiais Šiaurės Amerikoje egzistavo normanų gyvenvietės. Kolonistai mokėjo lydyti ir apdoroti metalus. Tačiau kai jų ryšys su tėvyne nutrūko ir jie asimiliavosi su juos supančiomis, gerokai žemesnio išsivystymo gentimis, tos žinios buvo negrįžtamai prarastos. Tame regione vėl įsiviešpatavo akmens amžius.

Tiahuanako mieste Anduose kadaise gyveno tauta, puikiai išmaniusi astronomiją, tyrinėjusi dangaus šviesulių judėjimą. Esama žinių, kad ispanų konkistadorai aptiko čionai ant kai kurių milžiniškų akmeninių statulų sidabrinius papuošalus, kurie svėrė iki pusės tonos. Tačiau pačiame mieste gyventojų nebuvo. Gentys, gyvenusios apylinkėse, gyveno švendrių palapinėse. Jos visiškai neišmanė metalo liejimo ir astronomijos. Pagrindinis jų maistas buvo vandens augalų šaknys.

Arba kitas pavyzdys. Kitados maoriai buvo didi Ramiojo vandenyno jūrininkų tauta. Tačiau apsistoję Naujojoje Zelandijoje, jie palaipsniui pamiršo šitą meną, kol jūreivių anūkai ir proanūkiai nepamiršo jūreivystėsgalutinai.

Tokį reiškinį istorikai ir etnografai vadina terminu „antrinis laukiniškumas“. Tokio pobūdžio kultūrinį regresą galime stebėti skirtingose tautose. Gentys, sugrįžusios į pirmykštę biūseną, sutinkamos Pietryčių Azijoje. Kongo ir Angolos tautos kadaise turėjo savo raštą, o paskui jį prarado.

Kaip žinia, majai nežinojo, kas yra ratas. Pasirodo, ne visiškai taip. Kasinėjant buvo aptikti keisti žaisliuikai-vežimėliai su keturiais ratais, iš deginto molio. Tačiau tai tebuvo prisiminimai apie tuos laikus, kada čionai, galbūt, buvo žinomas ratas ir vežimas. Žinios apie tai, kaip ir apie daug ką kita, buvo prarastos.

Migloti prisiminimai apie kažkokias žinias, prarastas po katastrofos, pasiekė mus iš įvairių tekstų. „Popol Vuchas“ praneša, kad pirmieji žmonės „žinojo apie viską pasaulyje. Kai jie žvalgėsi aplinkui, iškart regėjo viską nuo padangių iki Žemės gelmių. Jie regėjo netgi dalykus, paslėptus neperregimos tamsos. Jie iš karto matė visą pasaulį, net nemėgindami judėti; jie viską matė iš tos vietos, kurioje tuo metu buvo. Didi buvo jų išmintis…“ Tačiau dievai pasipiktino: „Argi galima jiems tapti dievybėmis?“ argi gali jie tapti lygiais su mumis? Ir tada pavydūs dievai atėmė iš žmonių jų didžius sugebėjimus bei žinias.

Pranešimai apie per katastrofą prarastas žinias pasiekė mus ir simboline, tradiciniu būdu užšifruota forma:

„Jis nugalėjo savon priešus. – skelbia mums egiptietiškas tekstas. – ir paragavo jų išminties“. Išsireiškimą „paragauti“, turintį prasmę „pažinti“, mes sutinkame ir Biblijoje. Ten kalbama apie kažkokį simbolinį medį, kurio vaisių paragavę žmonės galėjo tapti tokiais „kaip dievai, pažįstantys blogį ir gėrį“, kitaip sakant, prisiartinti prie kažkokių žinių. Ir kai nepaisydami draudimo Adomas ir Ieva paragavo to medžio vaisiaus, dievas, panašiai kaip senovės Meksikos dievai, įširdo: „Štai Asdomas tapo kaip vienas iš mūsų (dievų), pažinęs gėrį ir blogį…“

Pažinimo medį kaip savotiška simbolį mes sutinkame pačiose įvairiausiose tautose – ir senovės Babilone, ir pas actekus. Airių tautosaka kalba apie Tomą, kuris įgavo aiškiaregystės dovaną, paragavęs to medžio vaisiaus. Būtent po medžiu įvyko Budos „nušvitimas“, kai jam staiga atsivėrė aukščiausia būties prasmė ir aukščiausia išmintis. Indijos tradicija neretai vaizduoja dievą Višnu po taip vadinamu „kosminiu medžiu“, kurio vaisiai simbolizuoja aukščiausią išmintį, praeities ir ateities regėjimą. Japonijoje šį vaidmenį atliko apelsinmedis, Kinijoje – kasijaus medis, Artimuosiuose Rytuose – sikamoras, pas druidus – ąžuolas ir taip toliau. Bet štai kas būdinga: visais atvejais su pažinimo medžiu susijęs katastrofos simbolis – mums jau žinomas vandens, gyvatės ar drakono simbolis. Kitaip sakant, visur be išimties tarpusavyje derinami trys simboliai: gyvatė (drakonas), vanduo ir medis.

Tarkime, gėlų padavimuose apie šventąjį medį, kurio vaisiai dovanoja antgamtines žinias ir išmintį, kalbama, kad kelią link jo saugo ežere gyvenantis drakonas. Lygiai taip pat graikų mituose Ladonas saugo Dzeuso medį, nešantį aukso vaisius. Kad pasiektų tuos vaisius, Herakliui teko užmušti slibiną. Lygiai taip pat pasielgia senovės Egipto Naneferkaptahas, užmušęs „nemirtingą slibiną“, magiškų žinių knygos saugotoją. Jo paveikslą aptinkame ir Šumere.

Pagal budizmo tradiciją, Indijoje, Japonijoje ir Kinijoje tikima, kad gyvatė Naga, simbolizuojanti potvynį, „didelį vandenį“, irgi gyvena ežere, saugodama kelią link šventojo medžio. Paragavęs šio medžvaisių įgauna „antgamtinį regėjimą, jam atsiveria visa praeitis“.

Lygiai taip pat senovės Meksikoje kelią link šventojo kaktuso, augančio ant ežero kranto, saugo vandenų ir potvynių dievas Tlalokas, gyvenantis ežere.

Šitokiu būdu visose vietose gyvatė, drakonas, potvynio ir katastrofų simbolis, tarsi užkerta kelią link išminties simbolio – šventojo pažinimo medžio. Galbūt su šita simbolika siejasi ir tai, kad actekams jų prarasta protėvynę Tamoanmaną simbolizavo sulaužyto medžio atvaizdas.

Tačiau, kaip matėme iš senovės autorių (Abu Balkchi, Menetono, Juozapo Flavijaus, Strabono ir kitų) pranešimų, kažkokią dalį žinių pasisekė išgelbėti. Visuotinės barbarybės apsuptyje, jų saugotojais tapo greičiausiai ribotos, uždaros žmonių grupės. Britų salose tai buvo druidai, Indijoje – brahmanai, Egipte – tie, kuriuos mes sąlyginai vadiname žyniais. Vėliau, kai čia susiformavo valstybė, jie iš tiesų sudarė žynių luomą, kuris įtvirtino savo viešpatavimą, naudodamasis žinių monopolija.

Daug tūkstančių metų, iš kartos į kartą išrinktieji perdavinėjo senovines žinias, saugomas gilioje paslaptyje. Vienoje iš Egipto šventyklų žyniai parodė Herodotui 341 aukščiausiųjų žynių statulą, tie žyniai nuosekliai keitė vienas kitą. Nesunku paskaičiuoti, kad tam, jog statulų skaičius pasiektų šį skaičių, žynija turėjo egzistuoti čionai ne mažiau kaip dešimt tūkstančių metų, kitaip sakant – atsirado iškarto po katastrofos.

Galima daryti prielaidą, kad tokios senovės išminties saugotojų grupės mėgino paspartinti lėtą žmonijos evoliucijos procesą, pranešdamos žmonėms tuos praktinius duomenis, kuriuos jie galėjo įsisavinti. Prisiminimus apie tai aptinkame įvairiose tautose kaip pasakojimus apie kažkokius švietėjus, kurie atsirasdavo nežinia iš kur ir atsinešdavo su savimi žinias.

Pirmiausiai, žinoma, šauna į galvą legendinis Prometėjas, išmokęs žmones naudotis ugnimi. Tačiau Prometėjas buvo ne vienišas.

Pietų Amerikoje pirmasis inkas, legendinis Manko Kapakas, atvykęs iš užjūrio, išmokė aplinkines gentis žemės ūkio ir amatų. Dievas Bočikė, pasirodęs iš Rytų kaip barzdotas senolis, padovanojo žmonėms kalendorių. Icamna (Jukatanas) arba Same (Pietų Amerika), irgi atvykęs iš Rytų, iš už okeano, išmokė juos žemės ūkio ir gyvulininkystės, statyti tiltus ir kirsti medžius. Pasak padavimų, jis atsinešė ir raštiją.

Virš visų šitų švietėjų iškyla Meksikos epo herojus Kecalkoatlis, ateivis iš Rytų, atsinešęs žinias apie metalurgiją ir žemės ūkį.

Pranešimų apie tokius herojus-švietėjus, atnešusius žmonėms įvairių praktinių žinių, aptinkame ir kitose tautose Pietų Amerikoje ir Vidurinėje Azijoje. Babilono istorikas Berozas, suteikdamas fantastinių bruožų būtybei Oanui, rašė, kad jis periodiškai pasirodydavo žmonėms ir pranešdavo jiems daug naudingų žinių. Oanesas, pasak Berozo išmokė žmones „suprasti raštą ir išmokė juos įvairių menų. Jis išmokė juos statyti miestus, kurti įstatymus ir paaiškino geometrines žinias“.

Kelios įdomios detalės. Oanas atvykdavo kažkur iš jūros, jis negalėjo valgyti to maisto, kurį valgė Šumero žmonės ir kalbėjo kalba, kurios niekas nežinojo.

Ankstyvosios krikščionybės apokrifas „Enocho knyga“ irgi turi duomenų apie kažkokias būtybes, atnešusias žmonėms žinių. Šio įrašo autorius vadina jas angelais. „Azazelis išmokė žmonės gamintis kalavijus ir peilius, ir skydus, ir šarvus, ir išmokė juos matyti, kas yra jiems už nugaros. Barakealas – išmokė stebėti žvaigždes, Kokabelis – stebėti ženklus, ir Temlelis išmokė stebėti žvaigždes, ir Asradelis išmokė Mėnulio judėjimo“.

Velykų salos gyventojai pasakoja apie savo didįjį dievą Make Make, kuris išmokė juos naudotis tinklais žuviai gaudyti. Male Make buvo salų Motu Mario Hiva, kurios nugrimzdo į okeano dugną, karalius.

Tai, kad šie galbūt realiai egzistavę žmonės buvo pakelti į dievybių rangą, neturėtų mūsų stebinti. Istorija žino faktų, kai sudievinami tokie herojai-švietėjai. Jūrų keliautojas Kadmas, pavyzdžiui, atvežęs į Graikiją raštiją, buvo oficialiai pakeltas į pusdievio rangą.

Bet kokiu atveju žinių apie ateivius-švietėjus galime rasti visur.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (1)

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (2)

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (3)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!