A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (1)

Protingasis žmogus Žemėje

Nežiūrint į tai, kad istorikai turi savo dispozicijoje daugybę senovinių tekstų ir rankraščių, mes, vis dėlto labai nedaug težinome apie seniausią žmonijos istoriją. Viena iš to priežasčių yra tai, kad mes ne visada sugebame įžvelgti realius istorinius faktus, slypinčius už neretai į mitologinį rūbą apvilktus pranešimus iš praeities.

Tarkime, žmogus, perskaitęs senoviniame tekste, kad tokiais ir tokiais metais danguje pasirodė, sakykime, ugninis drakonas, susiduria su trejopu pasirinkimu:

✦ Jis gali suprasti pranešimą tiesiogiai. Toks suvokimas būdingas vaikams.

✦ Jis gali paskelbti pranešimą prasimanymu nuo pradžios iki pabaigos. Tai pats lengviausias kelias, dėl to mažiausiai garbingas.

✦ Jis gali pamėginti po religiniais ir mitologiniais apvalkalais paieškoti gryno fakto, kuris tapo pagrindu parašyti minėtam pranešimui: galbūt tai buvo kometa, bolidas ir panašiai. Tai tikrojo mokslo ir tikrų tyrinėtojų metodas.

Pastarąjį metodą galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Visiems žinomas kritiškas Markso ir Engelso požiūris į religinę pasaulėžiūrą. Tačiau tai nesutrukdė šiems užkietėjusiems ateistams pasinaudoti Biblija kaip istoriniu šaltiniu. Nagrinėdamas „Jono apreiškimą“, Engelsas ypatingai pabrėžė, kad „jame kaip veidrodyje galime stebėti, kaip atrodė krikščionybė 68 mūsų eros metais“. Ir tai pasakyta apie tekstą, kuriame gausybė ezoterinės simbolikos, skaičių magijos ir panašiai.

Reikia turėti galvoje, kad šventieji tekstai ir mitai, kaip savo laikmečio visuomenės proto produktai, aprašo mus supantį pasaulį sąvokomis, būdingomis toms epochoms. Ir tyrinėtojo uždavinys yra išversti tų tolimų epochų sąvokas bei simbolius į šiuolaikinę kalbą. Tačiau prieš interpretuojant ir traktuojant šaltinį, pirmiausiai reikia jį perskaityti.

Apie didelius sunkumus skaitant senovinius tekstus, liudija toks pavyzdys. Iššifruojant Kretos raštą, raktu pasitarnavo tiktai vienas vienintelis žodis, kurio reikšmė buvo daugmaž aiški. Šitą žodį sudarė 18 ženklų. Tačiau mokslininkai netgi nežinojo, kaip skambėjo kiekvienas iš tų ženklų. O būtent tai reikėjo išsiaiškinti, kad galima būtų sužinoti, kokiai grupei priklauso kalba, kuria kalbėjo nuostabios Kretos-Mikėnų civilizacijos kūrėjai. Įstatydami įvairias raidžių reikšmes į kiekvieno iš 18 ženklų vietas, mokslininkai turėjo gauti 200 000 000 000 000 įvairių šio žodžio garsinių variantų. Ir tik vienas vienintelis iš jų turėjo būti teisingas.

Kad būtų perskaityti kai kurie tekstai, neseniai aptikti Negyvosios jūros pakrantėje, specialistams būtų tekę užsiimti tuo šimtmečius. Iš daugybės kiekvieno žodžio garsinių, prasminių, leksikos variantų reikėjo pasirinkti vienintelį. Kiekvieną frazę reikėjo susieti su jau žinomais arba tradiciniais tekstais. Su aklo žmogaus intuicija reikėjo užčiuopti vienintelį teisingą taką tarp begalės kitų. Nė vienam žmogui ir nė vienai žmonių grupei tai buvo ne pagal jėgas. Dabar į pagalbą tyrinėtojams atėjo skaičiavimo technika.

Kadangi rankraščių Negyvosios jūros rajone aptikimas susijęs su istorinių krikščionybės šaknų paieškomis, tai jų tyrimui didelį dėmesį skyrė Vatikanas. Buvo sukurtas sparčiai veikiantis elektroninis įrenginys, kuriame buvo įvesta kolosali kalbinė, istorinė ir tekstologinė informacija. Mašina, pavyzdžiui, „žinojo“ atmintinai kiekvieną Biblijos teksto eilutę, visus jų variantus. Mašinai buvo pateiktas tekstas, kurį reikėjo iššifruoti, o mokslininkams beliko laukti. Ir štai mašina prakalbo! Žodžiai, kuriuos parašė nežinomas raštininkas, po dviejų tūkstančių metų vėl suskambo garsiai. „Ir šioje dykumoje. – vertė mašina. – mes surasime kelią į savo Dievą…“

Tačiau po to, kai tekstas jau perskaitytas, prasideda trečias ir pagrindinis tyrimo aktas: analizė ir nagrinėjimas.

Mes trumpam užkliudėme šias problemas, kad parodytume, kokie riboti praeities šaltiniai, kokie sudėtingi keliai į jų supratimą ir kokios dėl šių priežasčių nepilnos yra mūsų žinios apie seniausią žmonijos istoriją.

Nežiūrint į platų archeologinių darbų frontą, tiktai menkutė praeities dalelytė atsiveria prieš tyrinėtojų akis. Jau kelios mokslininkų kartos kasinėja Šumere, tačiau iki šiol iškasinėta ne daugiau kaip 1% visų miestų, kitados stovėjusių toje teritorijoje. 99% iki šiol slupi po žeme jau ne pirmą tūkstantmetį. Kokios paslaptys atsivers ir kokių naujų mįslių sulauksime, kai tuose miestuose slypinčios bibliotekos ir tekstai taps mums prieinami?

Susirikiuodami į nuoseklią grandinėlę, susijungdami kaip grandis su grandimi, mokslininkų radiniai iškelia iš užmaršties miglų visiškai nežinomus iki tol įvykius, tautas, valstybes. Ir kuo daugiau mes sužinome, tuo toliau į praeitį nusikelia žmogaus egzistavimo laikas.

XX amžiaus pradžioje mokslininkai buvo įsitikinę, kad Amerikoje žmogus pasirodė prieš 4000 metų, paskui ši riba pasistūmėjo iki 10 000 metų, 25 000 ir, pagaliau, iki 40 000. o amerikiečių archeologas Karteris kalba apie 100 000 metų.

Tokia istorijos ilgėjimo, jos traukimosi į vis tolimesnę praeitį, tendencija būdinga ir atskirų civilizacijų istorijai.

Pagal dabar viešpataujančius įsitikinimus, pirmųjų Centrinės Amerikos civilizacijų egzistavimas siejamas su pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais. Tačiau esama duomenų, kurie gali būti suprantami kaip liudijimai apie gerokai tolimesnes epochas, kuriose egzistavo kažkokia civilizacija toje teritorijoje.

Netoli Meksikos yra laiptinė piramidė, kurios didžioji dalis buvo palaidota lavoje. Priešingai nei dauguma archeologų, geologai, remdamiesi lavos amžiumi, tvirtina, kad piramidė galėjo būti pastatyta penktame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Vadinasi, piramidė buvo pastatyta tuo metu, kada, kaip priimta manyti, tokios išsivysčiusios civilizacijos šioje teritorijoje būti negalėjo. Piramidės datavimą, pasiūlytą geologų, patvirtina ir archeologo B. S. Kamingso atlikti darbai. Įveikęs kasinėjimo metu eilę kultūrinių sluoksnių, jis pasiekė piramidės pagrindą, kuris, jo nuomone, siejamas su penktuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Radioaktyviosios anglies datavimo metodas rodo, kad žmonės piramidę paliko jau 2160 metais prieš mūsų erą.

Jeigu įsivaizduosime, kad laiptinė piramidė išties susijusi su tokia tolima epocha, tai protingo žmogaus egzistavimo tame regione laikas pasistūmėja gerokai į praeitį. Taip pat netiesioginiu liudijimu, kad šiame rajone pakankamai seniai egzistavo kažkokia civilizacija, gali pasitarnauti data, pavaizduota ant vienos iš akmeninių Centrinės Amerikos stelų. Ji atitinka 12 042 metus prieš mūsų erą. Yra žinomi įrašai, kuriuose minimos dar ankstesnės datos. Dar daugiau. Šiuo metu archeologai turi nenuginčijamų įrodymų ne tik apie tai, kad čionai gyventa žmonių, bet ir apie materialius jo darbinės veiklos pėdsakus, datuojamus 40 000 metų prieš mūsų erą. Tai reiškia, kad mūsų nagrinėjamos katastrofos laikais šiame regione turėjo gyvuoti tam tikras kultūros išsivystymo lygis. Koks aukštas jis galėjo būti?

Tokį pat klausimą galima būtų užduoti ir egiptiečių, šumerų, Pietų Amerikos civilizacijų atžvilgiu.

Pasak visuotinai priimto požiūrio, pirmosios valstybės Nilo slėnyje susidarė maždaug ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tačiau kaipgi tuomet suprasti keistą Herodoto ir jo amžininkų teiginį, kad jų laikais prieinami egiptiečių rašytiniai šaltiniai aprašo 17 000 metų istoriją? Dar ankstyvesnę datą mini Menetonas (IV amžius prieš mūsų erą), Egipto žynys,parašęs Egipto istoriją. Jis pradeda savo chronologiją 30 627-aisiais metais prieš mūsų erą.

Bizantijos istorikas Snelijus pasakoja apie kažkokius įrašus, vadinamus „Senovės kronika“, kuriuos rašė Egipto žyniai 36 525 metus iš eilės. O Diogenas iš Laerto, graikų istorikas, gyvenęs III amžiuje prieš mūsų erą, tvirtino, kad Egipto žyniai saugo užrašus, einančius į praeitį net iki 48 863 metų iki Aleksandro Makedoniečio.

Panašus pareiškimai siejami su laikmečiu, kada, kaip visuotinai manoma, Žemėje neegzistavo ne tik civilizuotas žmogus, bet ir raštas. Žinoma, į tokius teiginius reikia žiūrėti labai atsargiai, tačiau tai visiškai nereiškia, kad juos reikia ignoruoti, juo labiau, kad visa eilė mus pasiekusių pranešimų pasitvirtino. Pavyzdžiui, daugelis datų, susijusių su Egiptu, kurias atkakliai minėjo senoviniai šaltiniai, priskiriami laikmečiui, kai šiame regione, kaip buvo manoma, išvis neegzistavo žmogus. Tačiau 1969 metais Nilo slėnyje buvo aptikti akmeniniai įrankiai, liudijantys apie tai, kad žmogus čionai gyveno jau prieš 70 000 metų. Tuo pačiu tvirtinimai, kad šiame rajone galėjo būti kažkokios senovinės civilizacijos, be netiesioginių senovinių liudijimų įgavo materialų patvirtinimą. Kalba eina apie šio regiono apgyvendinimą dar tais prieškatastrofiniais laikais.

Mes jau kalbėjome apie Tihuanako miesto griuvėsius Anduose, kur buvo aptiktas keistas kalendorius, pagal kurį metai turi 290 dienų. Šis miestas dabar stūkso kalnuose, 4000 metrų aukštyje, mažai tinkamame žmogui gyventi rajone. Tačiau didžiulio uosto liekanos, jūrų kriauklelės, skraidančių žuvų priešiniai ir iškastinių jūsų gyvūnų skeletai liudija, kad kažkada miestas buvo pakankamai arti jūros arba, kaip daug kas galvoja, netgi jūros lygyje.

Tačiau Andų iškilimo laiką geologai priskiria tiems laikams, kai planetoje, atrodytų, apskritai neturėjo būti žmogaus.

Šio miesto apylinkėse tyvuliuoja Titikakos ežeras. Kai ne per seniausiai į jo dugną nusileido tyrinėtojai, aštuonių metrų gylyje jie aptiko statinių liekanas ir sieną iš didžiulių akmens luitų. Šios sienos, einančios išilgai grįstos krantinės, išsidėsčiusios lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu ir tęsiasi daugiau kaip kilometrą. Profesorius Rubenas Vela iš Tiahuanako archeologijos instituto, daro prielaidą, kad dugne aptikti griuvėsiai – tai „pakrantės šventyklas, kurioje buvo laidojami svarbūs asmenys“. Kaipgi griuvėsiai atsidūrė ežero dugne?

Tyrinėtojai sieja šį faktą su čionai vykusiu kalnų formavimosi procesu, tačiau jis vyko, kaip jau buvo sakyta, kai dar neegzistavo žmogus.

Jeigu aukščiau minėtos prielaidos yra teisingos, tai įgauna aiškumą visa eilė radinių, kurių kitais atvejais niekaip negalima racionaliai paaiškinti.

Austrijoje, anglies kloduose buvo aptiktas geležinis meteoritas su rankų darbo apdorojimo pėdsakais. Jis buvo aptiktas tokiuose geologiniuose sluoksniuose, kurie susiformavo prieš tris dešimtis milijonų metų. Žurnalas „Proceedings of the Society of Antigutes of Scotland“ rašė apie aptiktą metalinį daiktą akmens anglies luite Škotijos teritorijoje. Dar vienas panašus pranešimas – tai auksinė grandinėlė, aptikta 1891 metais anglies gabale.

Dauguma istorikų skeptiškai žvelgia į tokius pranešimus. Akivaizdu, kad verta palūkėti, kol tokie radiniai bus aptikti atliekant taip vadinamą „gryną eksperimentą“, kitaip sakant, tokiomis sąlygomis, kai neįmanomi jokie netikslumai.

Šitas santūrumas ir atsargumas paaiškinamas ne tik dėl to, kad moksle būta nemažai skubotų išvadų, klaidų ir netgi falsifikacijų, bet ir dėl to, kad egzistuoja toks dalykas kaip žmogaus mąstymo inertiškumas. Tam tikrą šališkumo kiekį turi netgi šviesiausi žmonijos protai. Kartais genialaus fiziko Enšteino paklausė, ar tiki jisai, kad artimiausiais šimtmečiais žmonėms pasiseks įvaldyti atomo branduolio energiją. Enšteinas atsakė, kad tai absoliučiai neįmanoma. Tačiau vos po dešimties metų buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba.

Jeigu mūsų išvardinti radiniai yra tikri, tai jie pastūmės protingojo žmogaus egzistavimo pradžią gerokai toliau, negu mes esame pratę manyti.

Teiginio, kad žmogus kaip rūšis gyvena planetoje žymiai seniau, negu esame pratę manyti, naudai byloja ir pastarųjų dešimtmečių atradimai.

1959 metais L. Lykis atrado kaukolę ir akmeninius įrankius, šitaip praplėsdamas žmogaus egzistavimo istorijos trukmę šešiais šimtais tūkstančių metų iki dviejų milijonų metų ribos. Po dešimties metų tarptautinė archeologinė ekspedicija, kurioje dalyvavo belgų, prancūzų ir amerikiečių tyrinėtojai padarė pietinėje Etiopijoje naują atradimą. Jų radiniai pastūmėjo žmonijos pradžios datą dar toliau – iki keturių milijonų metų.

Tokiu būdu žmonijos priešistorijos laikotarpis pailgėjo dvigubai. Esama taip pat galimybės, kad egzistavo kažkokios ankstyvosios, mums nežinomos civilizacijos. Prie senovinių radinių, patvirtinančių tokią prielaidą, prisideda dar vienas argumentas – žmogaus egzistavimo trukmė. Kad prieškatarstrofiniais laikais turėjo egzistuoti kažkokia civilizacija, turėjusi aukšto lygio žinių, nurodo ir daugybė pranešimų apie mėginimus išgelbėti kažkokias žinias, artėjant planetinio masto nelaimei.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (1)

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (2)

A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys (3)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!