PASAULIO ŠEIMININKAI
gegužės 24, 2017

A. Fursovas. Žmogiškasis konstruktorius

A. Fursovas. Žmogiškasis konstruktorius

Mūsų neturi klaidinti faktas, kad asmeninis Deivido Rokfelerio turtas vertinamas ar tai trimis, ar pusketvirto milijardo dolerių, kas nėra daug. Reikia kalbėti apie Rokfelerių šeimos pinigus, apie šeimos turtą (tas pats pasakytina apie Rotšildus). Tai ne atskiri žmonės. Tai ištisi klanai, ištisas tinklas. Dėl to nesvarbu, kiek pinigų turi Deividas Rokfeleris. Svarbu, kiek jų turi šeima. Be to, kaip sakom Roberto Peno Voreno romano herojus Vilis Starkas: „Doleriai yra geri iki tam tikros ribos. Toliau turi prasmę tiktai valdžia“. Toji valdžia, kurią turi Rokfelerių šeima, drauge su visa eile kitų šeimų (nuo dešimties iki dvidešimties), tam tikra prasme yra žymiai svarbesnė už pinigus, kuriais šie žmonės disponuoja. Pinigai – tai pamatai, o ant šių pamatų labai daug ko pristatyta. Rokfeleriai investavo milžiniškas lėšas į mediciną, universitetų sferą. Rokfelerių karalystė, ar zona – tai toli gražu ne vien pinigai. Rokfeleriai – tai ne praturtėję potarybiniai banditėliai, kuriems terūpi pinigai, jachtos, gražios moterys ir t.t. čia viskas daroma žvelgiant į pakankamai tolimą perspektyvą. Dėl to tie trys milijardai neturi klaidinti. Šie trys milijardai verti kur kas daugiau už dešimtis naujųjų oligarchų, tokių kaip Geitsas ar Abramovičius, milijardų.

Kai dėl ideologijos, tai Rokfelerių klanas labai seniai ir labai nuosekliai pasisako už kelis punktus. Visų pirma – planetos gyventojų skaičiaus mažinimas ir pasaulio sistemos integracija į kažką vientiso. Tokios politikos laikosi Romos klubas, kuris buvo įsteigtas už Rokfelerių pinigus ir darbavosi „ekologijos“ ir gyventojų skaičiaus mažinimo srityse. Pasaulio elitas išstūmė Rokfelerius į pirmą planą, organizuojant šių problemų sprendimus. Nes būtent jie – taip susiklostė istoriškai – nuo XIX amžiaus pabaigos kontroliuoja žymią dalį Amerikos universitetų sferos. Kai šešto-septinto dešimtmečių sandūroje pasidarė akivaizdžios kapitalistinės sistemos problemos, būtent Rokfeleriai ir su jais susiję centrai suformulavo tą programą, kurią aš vadinu „Trys D“: deindustrializacija, depopuliacija ir žmogaus proto bei elgesio deracionalizacija. Tai ir septintame dešimtmetyje sukurtos jaunimo subkultūros, ir „ekologinis“ judėjimas. Romos klubas tuo laikotarpiu paskelbia ataskaitas „Augimo ribos“ ir „Žmonija kryžkelėje“.

Visa tai – bandymai pagrįsti būtinumą mažinti planetos gyventojų skaičių ir integruoti pasaulį į vieną sistemą. Buvo numatoma įtraukti į ją ir Tarybų Sąjungą. Kiek man žinoma, Rokfeleriai buvo ta šeima, kuri laikėsi nuomonės, jok su Tarbų Sąjunga galima turėti reikalų. Iš čia – šio klano narių vizitai į TSRS. Paskui jie ėmė žaisti su Kinija, tačiau ten nuėjo tuo keliu, kurį jau nutiesė Rotšildai. Trumpiau tariant, ši šeima vaidina išties labai svarbų vaidmenį pasaulyje.

Tačiau ne mažesnį vaidmenį už jų pinigus vaidina tas faktas, kad jie lemia visos eilės mokslinių tyrimų politiką. Ypač tokiose srityse kaip medicina ir genetika. Reikia pasakyti, kad XIX ir XX šimtmečių sandūroje būtent Rokfeleriai finansavo tokios disciplinos kaip eugenika, vystymą. Tačiau po to, kai nacistai ją sukompromitavo, pradedant ketvirto dešimtmečio pabaiga, eugenika pasitraukė į šešėlį. Tai nereiškia, kad tyrimai eugenikos ir rasologijos srityse sustojo. Vakaruose jie tęsiasi, tik jau uždaru režimu. Kitaip sakant, Rokfeleriai – tai išties labai ir labai rimta šeima, tačiau ne vienintelė, lemianti pasaulio viršūnių politiką.

Velionis Deividas Rokfeleris įdomus būtent tuo, kad buvo vieša figūra. Jis netgi memuarus parašė, kur esama tokių frazių: „Kai kurie netgi tiki, kad mes esame slaptos politinės sistemos dalimi, sistemos, kuri stojo į suokalbį su kitomis grupėmis visame pasaulyje, kad sukurtų glaudžiau integruotą politinę ir ekonominę vieningo pasaulio struktūrą. Jeigu kaltinimų esmė yra tokia, tai aš prisipažįstu kaltas ir labai tuo didžiuojuosi“. Čia kaip tik tas atvejis, kai žmogus neslepia bauginančių planų.

Pasaulis per daug didelis ir sudėtingas, kad galima būtų jį kontroliuoti iš vieno centro. Tam reikia, kad pasaulis sumažėtų, kad būtų mažiau gyventojų, bet, manau, ir tada nesigaus kontroliuoti visos planetos iš vienos vietos. Net jeigu 20 klanų susitars – kiekvienas gaus savo zoną. Be to, yra iš principo sunkiai kontroliuojamų zonų – Rusija, arabų pasaulis, Kinija – ten gyvenama pagal savo logiką. Ta proga reikia pasakyti, kad globalizacija kaip finansinis projektas – sužlugo. Ir egzistavo jis viso labo ketvirtį šimtmečio. O be TSRS sunaikinimo ji apskritai nebūtų realizuota. Tačiau po TSRS griūties praėjo 25 metai ir globalizacija braška per visas siūles ir mes jau stebime makroregionalizacijos tendenciją. Taip kad pasaulinės vyriausybės idėja yra, mano manymu, tokia pat utopija, kaip pasaulinė komunistinė respublika, apie kurią svajojo bolševikai.

Ir čia, be jokios abejonės, esama analogų bei paralelių. Ne veltuo Žakas Atali, Džonas Fosteris Dalesas ir Arnoldas Toinbis taip simpatizavo Marksui. Atali netgi parašė Markso biografiją. Šių žmonių meilė Marksui labai paprasta.

Kaip pasakė tas pats Atali: „Marksas padovanojo man nuostabią idėją – pasaulinės vyriausybės idėją, tačiau realizuos ją ne proletariatas, o buržuazija“. Kitaip sakant, akivaizdi ta pati globalinė idėja, tik realizuojama ji bus kitų jėgų. Ir šia prasme tarybiniai internacionalistai, kurie formaliai tapatino save su Rusija, galėjo puikiausiai rasti bendrą kalbą su žmonėmis iš Volstrito. Ir ne atsitiktinai Volstritas finansavo Trockį. Kai įvyko 1917 metų revoliucija, Niujorko laikraštis, kurį kontroliavo Rokfeleriai, pasirodė su didžiuliu Trockio portretu, nes jie manė, jog būtent Trockis, būdamas jų žmogumi, ims vadovauti Rusijai. Tačiau gavosi kitaip. Rusijai vadovauti ėmėsi Leninas, o paskui Stalinas. Tačiau faktas lieka faktu: globalizmo idėją puoselėjo tiek kairieji globalistai, tokie komunistai-internacionalistai kaip Leninas ir Trockis, tiek Rokfeleriai. Neatsitiktinai, kai Trockis 1917 metais sugrįžo į Rusiją, iškart paskelbė, kad tikrieji revoliucionieriai sėdi Volstrite.

Deividas Rokfeleris pozicionavo save ir kaip neokoną – neokonservatorių. Neokonai užgimė ketvirtame dešimtmetyje ir Niujorko trockistų, daugiausiai žydų kilmės. Atrodytų, prie ko čia etniniai vokiečiai ir anglosaksai, protestantai Rokfeleriai?

Į šį klausimą savo laiku labai gerai atsakė Stalinas. Kai jo paklausė, kaip gali susidaryti trockistų ir Bucharino pasekėjų blokas, jis atsakė: „Dialektika. Pasuksi kairėn – ateisi dešinėn, pasuksi dešinėn – ateisi kairėn“. Čia prieštaravimų gali būti tik kai kuriose tikslo siekimo priemonėse, o štai tikslas – tas pats. Be to, kaip pastebėjo Emanuelis Valerstainas: vertybės darosi pakankamai elastingos, kai tik kalba užeina apie pelną ir valdžią. Taip kad jokių ypatingų prieštaravimų aš čia neįžiūriu.

Manau, neverta demonizuoti Rokfelerio. Įsivaizduokite, plaukioja jūroje ryklys, ir yra plaukikas. Ryklys bando jį užpulti. Tai ir yra normalus jos egzistavimas, jis taip maitinasi. Dėl to nereikia demonizuoti, reikia paprasčiausiai suprasti, kad visi tie „rokfeleriai“ mūsų šaliai ne draugai. Kai dėl jo įtakos Tarybų Sąjungai, tai Chruščiovo ir Brežnevo, su kuriais jis susitikinėjo, laikais pasaulio viršūnių įtaka Tarybų Sąjungai buvo labai ribota. Nors jos, žinoma, būta, taip pat, kai būta TSRS įtakos pasaulio elitui. O štai Gorbačiovo periodas – visiškai kitas dalykas. Ten žaidimas vyko diktuojant įvairiems Vakarų klanams ir struktūroms, sudalyvavo ir Rokfeleriai.

Visa eilė publikacijų praneša, kad 1992 metais Gorbačiovas Niujorke susitiko su Rokfeleriu ir tasai perdavė jam 75 mln dolerių, neva organizuoti globaliam fondui. Ar tai buvo atlygis už paslaugas? Sunku pasakyti. Bet kokiu atveju Gorbačiovas kažką gavo už savo veiksmus. Ir yra liudijimų memuaruose, kad jau Perestroikos finalinėje stadijoje Gorbačiovas visada užduodavo klausimą: kokias jam duos garantijas? Nesvarbu, buvo tie milijonai, ar ne, man Gorbačiovas lieka išdaviku, vienu didžiausių piktadarių šalies istorijoje. Ar gavo jis 30 sidabrinių, ar 35 – visa tai jau neesminis klausimas. Svarbu, kad gavo.

Rokfelerio žmonėmis laikomi Henris Kisindžeris ir Zbignevas Bžezinskis. Ar galima laikyti šias tris figūras, nežiūrint į nedidelius skirtumus, laikyti viena visuma? Žinoma. Bžezinskis ir Kisindžeris – tai toks vieningas lenkiškai žydiškai amerikietiškas vanagas, kuris neapkenčia Rusijos. Pats Kisindžeris atskirai nejaučia Rusijai jokios neapykantos. Tai labai šalto ir racionalaus proto žmogus, kuris dirbo ryšių karininku (plačiąja šios sąvokos prasme), tarpininkaudamas tarp tarybinės ir amerikiečių žvalgybų. Jau 1945-46 metais amerikoje kartas nuo karto pasirodydavo demaskuojantys straipsniai apie tai, kad Kisindžeris buvo tarybinis agentas. Jokiu agentu jis, žinoma, nebuvo. Jis buvo ryšių tarp Amerikos ir TSRS vadovybės kanalas. Ir kanalu jis buvo paskirtas būtent dėl to, kad nejautė neapykantos Rusijai, jis buvo absoliutus pragmatikas. Įsivaizduoti Bžezinskį kaip ryšio tarp JAV ir TSRS kanalą neįmanoma, kadangi šį žmogų apėmusi neapykanta. Tai reiškia, kad plačiąja prasme toks žmogus nėra protingas, skirtingai nei Kisindžeris. Kisindžeris – visiškai kito masto figūra. Bžezinskis taip ir neįveikė savo lenkiškai žydiško provincialumo. O Deivido Rokfelerio vaidmuo šiame trikampyje buvo – šeimininkas. Jis – užsakovas, projekto vadovas, o kiti – vykdytojai. Išoriškai, beje, tarp jų buvo pakankamai draugiški santykiai, tačiau, manau, nei Kisindžeris, nei Bžezinskis, niekada nepamiršdavo, kas yra kas.

Kiek Rokfeleriai įtakojo Trampo išrinkimą? Kaip pavyzdį galiu pateikti situaciją su Niksono išrinkimu. Į šį žmogų Rokfeleriai žvelgė labai ir labai, švelniai tariant, negatyviai. Tačiau susiklostė tokia kombinacija, kuri atvedė Niksoną į valdžią, taip jau nusistovėjo tuometinė politinių jėgų pusiausvyra. Nesiskaityti su tuo Rokfeleriai negalėjo, o pats Niksonas puikiausiai suprato, kad turėdamas Rokfelerius savo priešų stovykloje, kaip prezidentas nieko nenuveiks. Iš esmės buvo sudarytas paprastas sandėris. Rokfeleriai apkrovė Niksoną begale sąlygų ir apsupo žmonėmis, tame tarpe „prižiūrėtoju“ Kisindžeriu, kuris labai aktyviai stebėjo ir globojo Niksoną. Ir santykiai tarp jų buvo ne patys geriausi. Darau prielaidą, kad kažkas panašaus gali nutikti ir dabar.

Reikia pasakyti, kad Rokfeleriai, logiškai mąstant, turėjo eiti už Klintonus. Pavyzdžiui, Hilarė Klinton už savo karjerą turi būti dėkinga išimtinai Rokfeleriams. Apie Bilą Klintoną pastoviai sklandė gandai, kad jis nesantuokinis jauniausiojo Rokfelerio -Vintropo – sūnus. Ir išties Rokfeleriai labai padėjo Klintonui karjeroje. Akivaizdu, kad Rokfeleriai negalėjo eiti už Trampą. Tačiau susiklostė tokia jėgų pusiausvyra, kad Trampas vos „keliais centimetrais“ aplenkė Klinton. Ir tokioje situacijoje Rokfeleriai, suprantama, negalėjo nedalyvauti visų tų įvykių eigoje. Manau, čia irgi būta tam tikrų susitarimų. Galbūt kada nors apie juos sužinosime.

Šaltinis

Comments are closed.