A. Fursovas. Mes žengiame į naujus Tamsiuosius Amžius

Amerika greitai bankrutuos, jei nesumažins išlaidų karinėms operacijoms visame pasaulyje. Apie tai rašo leidinyje The Boston Globe įtakingas amerikiečių ekonomistas Džefris Saksas. Jis pažymi, kad pagrindinis faktorius paskirstant Amerikos nacionalinius resursus – tai pasirinkimas tarp „patrankų“ ir „sviesto“.

„Amerika padarė esminę klaidą, švaistydama didžiules lėšas ir pakirsdama nacionalinį saugumą. Jeigu mūsų sekantis prezidentas taip ir neišsipainios iš brangiai kainuojančių karų Artimuosiuose Rytuose spąstų, tai vien tik biudžeto išlaidos gali sužlugdyti bet kokias viltis išspręsti mūsų didžiules vidaus problemas“. – įsitikinęs Saksas.

Jis teigia, kad Amerika dabar kenčia nuo to, ką istorikas Polas Kenedis vadina „imperiniu persitempimu“. Sakso nuomone, Valstijos nėra klasikinė imperija, kadangi tiesiogiai kontroliuoja ne tiek daug išorinių teritorijų. Tačiau JAV ginkluotosios pajėgos išdėstytos dešimtyse pasaulio valstybių ir Vašingtonas naudoja šią jėgą, kad įtakotų, kas valdys tas valstybes.

Saksas pateikia tokią statistiką: gynybos ministerijos 2010 metų duomenimis, šaliai priklauso 4999 kariniai statiniai, iš kurių 662 yra kitų šalių teritorijoje. Kiekvienais metais šių objektų eksploatacijai ir kariniams veiksmams Vašingtonas išleidžia apie 900 milijardų dolerių – tai maždaug ketvirtadalis visų federalinės vyriausybės išlaidų. Be to, kaip pažymi Saksas, Amerikos karai beveik niekada netarnavo šalies nacionaliniams interesams. Saksas mano, kad Amerika karinių išlaidų sferoje eina maždaug tuo pačiu keliu kaip TSRS devintame XX amžiaus dešimtmetyje.

„Tarybų Sąjunga bankrutavo dėl brangiai kainuojančių avantiūrų svetimose teritorijose, tokių, kaip įsiveržimas į Afganistaną 1979 metais. O taip pat dėl pernelyg didelių išlaidų ginkluotosioms pajėgoms. Amerika šiandien irgi investuoja pernelyg daug pinigų į karinį pramoninį kompleksą, ir jeigu karai Artimuosiuose Rytuose tęsis ir dar bus įsivelta į ginklavimosi varžybas su Kinija, amerikiečių laukia analogiškas kelias į nuosmukį“ – rašo ekonomistas.

Kas gi iš tikrųjų vyksta JAV, kaip greitai karinės išlaidos gali išklibinti ekonomiką?

Džefris Saksas yra neteisus viename dalyke: TSRS sužlugo visai ne dėl ginklavimosi varžybų ir apskritai ne dėl ekonomikos problemų. Kad tuo įsitikintume, pakanka prisiminti, kad dabartinė Rusija yra ekonominis nykštukas, lyginant su Tarybų Sąjunga, ir visgi Rusijos Federacija egzistuoja, be to – ant tarybinių pamatų, ir visiškai nesiruošia žlugti.

Tačiau Saksas visiškai teisus, kai kalba, kad Amerika persitempė. Ir jis anaiptol ne pirmas, apie tai rašantis. Ta pati idėja buvo išsakyta, pavyzdžiui, žinomo Amerikoje politologo, CŽV konsultanto Čalmerso Džonsono trilogijoje-tyrime, knygose Blowback, The Sorrows of Empire ir Nemesis: The Last Days of the American Republic.

Pirmoje knygoje Džonsonas įrodinėja, kad JAV jau pirmoje XXI amžiaus pusėje susilauks atpildo už politiką, kurią vykdė Azijoje ir Afrikoje antrojoje XX amžiaus pusėje. Pagal Džonsoną, Vašingtonas mėgins išspręsti problemas kariniu būdu, tačiau nieko iš to nesigaus. O antroje trilogijos knygoje autorius įtikinamai parodo, kad JAV nuo Klintono prezidentavimo laikų pavirto absoliučiai karine valstybe, kuriai vadovauja kariškiai ir kuri realizuoja pirmiausiai karines programas.

Amerikos persitempimas augo nuo to laiko, kai Bušas Vyresnysis nutarė įvesti naują tvarką Artimuosiuose Rytuose. Gyvenimas parodė, kad jėgų tam trūksta ir prie Obamos amerikiečiai pamėgino panaudoti regione „kontroliuojamo chaoso“ strategiją. Tačiau ir šita strategija žlugo, ir dabar Amerikai iškilo išties labai rimtas pasirinkimas.

KLAUSIMAS: Tai pasirinkimas tarp „patrankų“ ir „sviesto“, kaip rašo Saksas?

ATSAKYMAS: Esmė ne vien karinėse išlaidose. Problema ta, kad Amerika suvartoja žymiai daugiau, nei pagamina. Turėdama vos 5% pasaulio gyventojų, Amerika vartoja 40% pasaulinio produkto ir sukuria 70% visų pasaulio atliekų. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau amerikiečiams teks sumažinti tokį super vartojimą.

Akivaizdu ir kitkas: vartojimą mažins ne viršutiniai visuomenės sluoksniai, o vidurinė klasė ir neturtingieji. O tai, savo ruožtu, sukels labai aštrius socialinius konfliktus. Kitaip sakant, Amerika stovi ant rimtų sukrėtimų slenksčio.

Amerikos ateitis, mano požiūriu, priklauso nuo tikrųjų jos šeimininkų veiksmų. Šeimininkų, kurie rinkosi tarp Trampo ir Klinton. Tiksliau, nuo tų šeimininkų sugebėjimo pasirinkti strategiją, kuri pratęs JAV egzistavimą dar bent keliems dešimtmečiams.

KLAUSIMAS: Kas tai per strategija?

ATSAKYMAS: Kol kas Amerika eina transnacionalinių korporacijų interesų tenkinimo keliu. Kad išspręstų jų problemas ekonominiu būdu, Vašingtonui reikia sukurti dvi laisvosios prekybos zonas – Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystę (TTIP) ir Ramiojo vandenyno partnerystę (TTP). Su pastarąja viskas lyg ir gaunasi, tačiau to per mažai, kad Amerika išliktų paviršiuje.

Kad išsilaikytų dar 15-20 metų, Amerikai reikia „praryti“ Vakarų Europos ekonomikas. Iš esmės – padaryti tą patį, ką vakarų europiečiai padarė su Rytų Europa po TSRS žlugimo.

Tačiau, kaip matome, europiečiai nelabai nori būti „suvalgytais“. Ir šioje situacijoje Amerikai tenka rinktis: arba didelio masto karas, kuris leis išspręsti daugumą problemų, arba rimtos socialinės reformos.

Priminsiu, kad Amerikai jau buvo iškilusi tokia alternatyva ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Taip gavosi, kadangi Ruzvelto „Naujasis kursas“ sukūrė kur kas daugiau problemų negu išsprendė. Kryžkelėje šalis atsidūrė 1939-1940 metais. Amerika galėjo pasukti arba link socialinių reformų, nukreiptų prieš oligarchinį kapitalą, arba link karo. Tada Vašingtonas, kaip žinome, pasirinko karą. Ką pasirinks dabar – kol kas atviras klausimas.

KLAUSIMAS: Kai Džefris Saksas sako, kad Amerikos laukia didelio masto vidaus problemos – ką jis turi galvoje?

ATSAKYMAS: Amerikoje įvyko deindustrializacija ir tai yra viena jos problema. Anksčiau kalbėjo, kad situaciją išgelbės skalūnų revoliucija, dabar viltys dedamos į robotizavimą. Mano manymų, šios problemos tai neišspręs. Bet kokiu atveju neaišku, kur dėti „atliekamus“ gyventojus. Iš esmės didžiausia Amerikos problema yra ta, kad pasaulinė kapitalizmo sistema išsisėmė.

KLAUSIMAS: Amerikos žlugimas bus panašus į TSRS žlugimą?

ATSAKYMAS: Amerikos ir TSRS žlugimo vidinės priežastys yra visiškai skirtingos. Tarybų Sąjungą demontavo nuosava nomenklatūra su savo draugais iš Vakarų, nes tarybinės nomenklatūros atstovai panoro tapti savininkais, kapitalistais. Amerikos problemos visiškai kitos. Tačiau žlugimo scenarijuose esama ir bendrų dalykų: kapitalizmo sistemos ir Rusijos vystymosi paraleliškumas.

Patys spręskite. Kapitalistinės sistemos istorijoje buvo trys politiniai ekonominiai hegemonai: Olandija, Anglija ir JAV. Ir kiekvieną šią hegemoniją atitiko atitinkama struktūra Rusijos istorijoje. Olandijos hegemonijos laikais pas mus buvo Maskvos carystė, ir žlugo abi šalys praktiškai tuo pačiu metu. Paskui buvo Rusijos imperija ir Britų imperija. Paskui – TSRS ir JAV.

Be to, 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje Amerika, manau, pralaimėjo ekonomines varžybas. Dėl ko Amerikoje laikotarpyje tarp Kenedžio nužudymo ir Niksono prezidentavimo įvyko šliaužiantis perversmas, kurio metu Amerika iš valstybės buvo paversta transnacionalinių korporacijų klasteriu. Būtent šis klasteris ir ėmėsi TSRS griovimo darbų.

Tai štai, JAV kaip valstybės hegemonija, analitikų manymu, pasibaigė 8 dešimtmečio viduryje. O transnacionalinių korporacijų hegemonijos laikotarpis buvo labai trumpas – 2008 metų krizė parodė tai labai aiškiai.

Mano manymu, tai byloja apie viena: Amerika išties traukiasi iš istorijos Tarybų Sąjungai iš paskos. Komunizmo galas realybėje reiškė ir kapitalizmo galą, kadangi komunizmas pagal savo esmę buvo anti-kapitalizmas ir jiedu kartu sudarė vieną visumą. Manau, kad TSRS žlugimas – tai JAV žlugimo pranašas.

KLAUSIMAS: Kas konkrečiai laukia Amerikos – suirimas į kelias valstybes?

ATSAKYMAS: Sunku pasakyti, kaip praktiškai vyks JAV demontažas. Svarbiau, mano manymu, kita – tai, kad naujo pasaulinio hegemono ateityje nebus. Hegemoniją pagimdė kapitalizmo epocha, o dabar ji baigiasi. Manau, išoriškai ateities pasaulis primins XIV-XV amžių pasaulį, kur valstybės gyvavo drauge su prekybinėmis korporacijomis, kur svarbų vaidmenį vaidino religija ir kur buvo labai daug „pilkųjų“ nekontroliuojamų zonų.

Iš esmės mes žengiame į Naujųjų Tamsiųjų Amžių epochą. Iš „Ilgojo XVI šimtmečio“ krizės – taip istorikai vadina periodą tarp 1453 ir 1548 metų – Prancūzija išėjo vienu būdu, vokiečių žemės – kitu, o Anglija – trečiu. Manau, po Amerikos suirimo kelių į postkapitalistinį pasaulį irgi bus ne vienas. Suprantama, jei nenutiks globalios katastrofos, kuri visus palaidos.

KLAUSIMAS: Kodėl Džefris Saksas būtent dabar prakalbo apie Amerikos problemas?

ATSAKYMAS: Susidaro įspūdis, kad Sakso straipsnis pasirodė ne atsitiktinai. Objektyviai jis veikia Trampo naudai, pastarasis kalba, kad Amerikai atėjo laikas susikaupti ties vidinėmis problemomis. Ir kadangi Džefris Saksas yra įtakingas žmogus, į kurio nuomonę įsiklausoma, tai jo straipsnis tapo signalu kitai Amerikos elito daliai, kad laikas persijungti nuo Klinton rėmimo.

KAS YRA DŽEFRIS SAKSAS

Džefris Deividas Saksas – amerikiečių ekonomistas, Harvardo filosofijos daktaras, nuo 2002 metų dirba Kolumbijos universitete. Nuo 2002 metų – JTO generalinio sekretoriaus specialusis patarėjas kovos su skurdu ir skolų skurdžiausioms šalims atleidimo klausimams.

Jis buvo vienas iš tų, kurie sukūrė „šoko terapijos“ politiką Bolivijai, Lenkijai ir Rusijai. Nuo 1991 metų rudens iki 1994 sausio vadovavo Rusijos prezidento Jelcino ekonomikos patarėjų komandai.

Amerikos žurnalas Time du kartus įtraukė Saksą į 100 įtakingiausių pasaulio lyderių sąrašą. New York Times pavadino jį „galimai pačiu svarbiausiu pasaulio ekonomistu“. Žurnalo The Economist nuomone, jis priklauso įtakingiausių pastarojo dešimtmečio ekonomistų trejetui.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!