A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (5)

Ką sunaikins Didžioji Krizė?

Kyla klausimas, ar galima prognozuoti, kam pirmiausiai smogs globalinė krizių krizė. Visų pirma tai bus vidurinis sluoksnis. Paskui lėšų atėmimas laukia pusiau periferinių ir periferinių šalių viršūnių: arba tų, kurie silpni, arba tų turtingų kvailelių, kuriuos Vakarai klastingai įtikino būtinybe saugoti savo turtus pas juos.

„Kvaileliai“ tokioje situacijoje turi dvi išeitis: arba paklusti ir kompensuoti savo nuostolius sustiprinant savo gyventojų išnaudojimą, arba stoti savo tautų priešakyje ir pradėti kovą. Tačiau tam reikalinga valia, ryžtas ir, pageidautina, moralė.

Dar vienas kandidatas išnykti – valstybės institutas. Krizės metu įvyks galutinė valdžios ir gyventojų privatizacija, nors kaip išorinė žievelė, valstybingumo forma ir išliks. Privatizacija kaip socialinis-ekonominis kursas ir valstybės nuosmukis labai glaudžiai susiję su dar vienu krizės aspektu – globalinės ekonomikos kriminalizacija, o tiksliau – principiniu ištrynimu ribų tarp legalaus (baltojo) ir kriminalinio (juodojo) sektorių. Rezultate susiformuoja savotiška pilka dėmė, apimanti beveik visą planetą.

Grubiai kalbant, globalinė ekonomika laikosi ant „penkių banginių“ (ar dramblių – kaip labiau patinka). Štai jie – prekyba nafta, ginklų verslas, narkotikų verslas, prekyba brangiaisiais metalais ir auksu, prostitucija ir porno verslas. Du „banginiai“ turi beveik absoliučiai kriminalinį pobūdį, trys kiti – smarkiai kriminalizuoti. Šiuolaikinė globalinė ekonomika – tai didele dalimi kriminalinė ekonomika. Ir tai – krizės požymis. O paskui seka ir kitų sferų kriminalizacija – socialinės (nuo viršaus iki apačios, įskaitant valdantį elitą), politinės. Tokiu būdu privatizacija ir kriminalizacija – tai dvi vieno „krizės medalio“ pusės. Suprantama, ne kiekviena privatizacija yra kriminalinė, tačiau aš turiu galvoje konkretų istorinį procesą, startavusį XX amžiaus pabaigoje su liberalizmo lozungais, kuris su tikru liberalizmu turi tiek pat bendro, kaip komikas Gručas Marksas ar vienas iš „Barbarosos“ plano kūrėjų Erichas Marksasn turi bendro su Karlu Marksu.

Beje, privatizuotos valdžia, gyvybės užtikrinimo, tiekimo sistemos ir pan. megapoliuose krizės atveju – pavyzdžiui, per dolerio krizę, pasaulio valiutos-finansų sistemos kolapsą – iš karto žlugs. Analogiška situacija su technine ir medicinos infrastruktūra – kuo jos sudėtingesnės, tuo greičiau sugrius. O jau privatizuotu pavidalu – tai ir kalbėti nėra apie ką. Sulyginkite tarybinę elektros energetiką ir dabartinę, reformuotą ir privatizuotą.

Juolab, kad kaip rodo patirtis, vykstant visuomeniniams sukrėtimams, vyksta ir gamtinės katastrofos, epidemijos. „Juodoji mirtis“ – maro epidemija siautėjo prieš „ilgojo XVI amžiaus“ krizę. Per didįjį tautų kraustymąsi VI amžiuje siautėjo dar viena maro epidemija, susilpninusi Bizantiją ir netiesiogiai prisidėjusi prie musulmonų užkariavimų. Pavyzdžiai iš XX amžiaus – 1919 metų „ispaniškas gripas“, nusinešęs daugiau gyvybių negu I Pasaulinis karas ir AIDS, startavęs drauge su globalizacija – tiesiogine šio žodžio prasme: žodis „globalizacija“ atsirado tais pačiais metais, kai „užfiksavo“ AIDS virusą, 1983 metais.

Šiaip jau prognozuoti artėjančią krizę ir pokapitalistinės sistemos formavimąsi neatsižvelgiant į gamtinius ir klimato faktorius bei sukrėtimus, nevalia. Suprantama, turiu galvoje ne forsmažorinius ir neprognozuojamus reiškinius, tokius kaip asteroido ar kometos smūgis iš kosmoso, bet pakankamai cikliškus ir gerai žinomus geologams ir paleoklimatologams reiškinius, kurių terminai, tarp kitko, tuoj tuoj turi ateiti.

Pirmas dalykas – trijų-keturių šimtmečių trukmės sąlyginai ramios planetos geologinės būklės laikotarpio pabaiga. Specialistų nuomone, nuo XXI amžiaus vidurio prasidės naujas geologinio aktyvumo ciklas: vulkanizmas, žemės drebėjimai, gamtinės katastrofos. Vulkanizmas, kaip taisyklė, tampa „paleidimo mygtuku“ atšalimams ir biotinėms krizėms. Geoaktyvumo pikas teks XXII amžiui ir mes gausime nesutramdomą planetą, baisesnę, nei aprašė Harisonas.

Antras dalykas – kartą per 12-15 tūkstančių metų pasikeičia vietomis žemės ašies ašigaliai, kas paprastai sukelia rimtus gamtinius sukrėtimus. Paskutinį kartą tai nutiko būtent prieš 15 000 metų.

Trečias dalykas – geologinė žmogaus giminės egzistavimo istorija „sukonstruota“ tokiu būdu, kad per kiekvienus 100 000 metų, 85-90 tūkstančių metų tenka ledynmečiams, o 10-15 tūkstančių metų – atšilimams. Mūsų postneo9litinė civilizacija susijusi su pasauliniu atšilimu, ją pagimdė tarpledynmečio epocha. Tačiau atšilimo periodas eina į pabaigą, prognozuojamas naujas ledynmetis, ir ne mažasis, bet didysis. Suprantama, žmonija dabar jau kitokia, nei prieš 10-15 tūkstančių metų, ji turi nepalyginamai didesnį informacinį ir energetinį potencialą. Tačiau tasai potencialas turi ir griaunamą sudėtinę dalį, kas sukelia kur kas rimtesnę grėsmę nei akmens amžiaus laikais.

Suprantama, globalus atšalimas gali tapti galingu stimulu toliau vystytis žmonijai. O gal ir terminatoriumi (riba tarp šviesos ir tamsos – Versijos). Bet kokiu atveju, trijų geoklimatinių sukrėtimų rezonansas su socialine krize gali tapti ypatingo galingumo išbandymu. Tiesą sakant, grėsmingi artėjančios krizės žingsniai jau girdisi – sparčiai išmiršta gyvūnai ir augalai, mes jau įžengėme į globalinės katastrofos epochą. Tačiau kas ir kada klausė biologų nuomonės?

Rusijai situacija komplikuojasi dėl to, kad pagal kai kurias prognozes, prasidėjus geoklimatiniams pokyčiams ir katastrofoms, jos teritorija atsidurs mažai paliestoje tos katastrofos pasekmių zonoje, skirtingai nei Vakarų Europa, Šiaurės Amerika ir Afrika. Turint galvoje, kad sudarydami 2% pasaulio gyventojų skaičiaus mes kontroliuojame aštuntadalį planetos paviršiaus – neaprėpiamas erdves ir svaiginančius resursus, įskaitant gėlą vandenį, tai silpna Rusija tampa taikiniu, faktoriumi, kuris dirgina artimus ir tolimus kaimynus. Be to, jei XIX amžiuje tai buvo daugiausiai vakariniai kaimynai, tai šiandien šie kaimynai mus supa iš visų pusių, išskyrus šiaurę.

Jau XIX amžiaus pabaigoje Vakarai faktiškai pasiuntė rusams aiškų signalą. 1884 metų „Berlyno konferencijos aktas“ užfiksavo „efektyvios okupacijos“ principą: jeigu šalis negali kaip dera išgauti žaliavų iš savo teritorijos, tai ji privalo leisti tai daryti labiau efektyvioms ir išsivysčiusioms šalims. Formaliai buvo kalbama apie Afrikos ir Azijos šalis, tačiau omenyje turėta Rusija, kuri pakliuvo į vis didesnę priklausomybę nuo Vakarų bankų. Ties XX-XXI amžių riba situacija kartojasi, tik dabar veikia jau globalizacija ir jos plėšrūnai – transnacionalinės korporacijos.

Per artėjančią krizę mūsų uždavinys – neleisti, kad būtų suardyta šalis. Pavyzdžiui, neleisti, kad pas mus plūstelėtų „lūšnynų žmonių“ ordos. Taip, tie žmonės engiami ir bedaliai. Bet jeigu jie staiga ateis pas mus, tai pavirs paprasčiausiais plėšikais. Ir jeigu mes būsime silpni, iš mūsų atims erdvę ir resursus: silpnuosius visada muša. Aš, pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti Rusijos be to, kas yra už Uralo. Tai jau nebe Rusija, bet apkarpyta Moskovija. Esu giliai įsitikinęs, kad Rusija gali išlikti tiktai užimdama savo natūralią istorinę erdvę. Mums nereikia svetimo (Lenkijos, Pabaltijo, Suomijos, Vakarų Ukrainos, galbūt mažesnės dalies Vidurinės Azijos), bet ir savos erdvės negalima atiduoti nė pėdos.

Grįžtant prie privatizuoto pasaulio, noriu pažymėti, kad jis yra ideali krizės auka, juolab krizės, kurioje dera socialiniai ir gamtiniai aspektai. Jeigu reikia parengti pasaulį sunaikinimui per krizę, tai viską jame, ar bent didžią jo dalį reikia privatizuoti. Galima teigti, kad privatizacija, prasidėjusi pasaulyje devintame dešimtmetyje ir palengvinusi socialinį kolapsą – integrali krizės dalis, be to, jos negatyvios pasekmės akivaizdžiai nebuvo apskaičiuotos iki galo tų, kurie paleido visą tą mechanizmą į darbą. Jie sprendė trumpalaikius ir vidutinės trukmės uždavinius, ir juos išsprendė. Tačiau vidutinės trukmės elito problemų išsprendimas sukomplikavo ilgalaikes visos visumos problemas, o iš to seka, kad komplikavosi ir pačių viršūnių, kurios vis mažiau sugeba strategiškai mąstyti, problemas. Smulkus prekeivis gali galvoti tiktai apie savo krautuvėlę ir bizniuką, o strategija – tai visų pirma mokėjimas girdėti Sferų muziką, Istorijos muziką, o antra – tragiškas pasaulio jautimas – būtiniausia sąlyga, kad taptum savarankišku valstybės veikėju.

Trumpiau tariant, baigėsi stambių figūrų ir prasidėjo smulkmės laikai. Aš jau nekalbu apie tą visuomenę ardančią įtaką, apie savižudišką Vakarų civilizacijai ir baltiesiems gyventojams efektą, kurį daro įvairiausios mažumos. Tai ne kas kita, kaip socialiniai virusai.

Dar viena kandidatė į pražūtį – baltoji rasė (abipus Atlanto), kuri dėl senėjimo, sotumo, valios gyventi praradimo ir pan. vargu ar sugebės pasipriešinti jauniems ir alkaniems vilkams iš Pietų. Visi šie bruožai Europoje pasireiškė XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, o du pasauliniai karai juos keleriopai sustiprino ir sumenkino baltųjų tautų psichoistorinės valios potencialą, apie ką daug buvo rašoma Vokietijoje trečiame ir ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje.

Nors būna, žinoma, atvejų, kai reaguodama į vienokią ar kitokią situaciją, populiacijoje pasireiškia gyvybinga recesyvi mutacija. Tiesa, dažniausiai ji būna ganėtinai brutuali.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (1)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (2)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (3)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (4)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (5)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (6)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!