A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (4)

Prieš užplūstant „lūšnynų barbarams“

Tai kas gi atsitiks? Vakarų finansinė aristokratija tapo panaši į tarybinę partinę nomenklatūrą? Toji juk irgi ketino imtis vadovauti permainoms, kad išsaugotų valdžią bei privilegijas, pradėjo pertvarką ir prarado nekontroliuojamai išsiplėtusios krizės valdymą. Tikra socialinė Černobylio versija. Vakarų finansinis elitas irgi užkūrė nebekontroliuojamą istorijos reaktorių. Jau buvusio „auksinio milijardo“ šalys skyla iš vidaus, vyksta vidurinės klasės nuskurdimas, įsiplieskia socialiniai konfliktai – ir čia pat ant viso to užgriūva neobarbarų demografinis krūvis, keliantis grėsmę Vakarų egzistavimui.

Išlošę dabar ir artimiausioje ateityje iš vidurinės klasės susilpnėjimo ir panaikinimo, finansiniai oligarchai ilgalaikėje perspektyvoje pakišo dinamitą patys po savimi. Beje, panaši situacija klostosi Rusijoje, kur migracijos skatinimas objektyviai apsunkina gyvenimą vidurinei klasei ir padeda po visuomene socialinę bombą. Už viską reikia mokėti.

Rimti žmonės, kad ir toje pačioje Europoje, jau seniai skambina pavojaus varpais. 1991 metais Paryžiuje išleista Ž. K. Riufeno knyga „Imperija ir naujieji barbarai: lūžis Šiaurė-Pietūs“. Autorius pamėgino numatyti imperijos strategiją, kovojant su naujaisiais barbarais, bet nieko geresnio už Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus „limes“ (sieną) taip ir nesugalvojo. Siena, kaip mes žinome, Romos neišgelbėjo. Vos po kelių dešimtmečių nuo Marko Aurelijaus mirties įsiplieskė III-ojo amžiaus krizė, po kurios Roma nustojo būti pačia savimi.

Tikriausiai galima pridėti ir kitus faktorius. Išprovokavęs krizę, finansinis isteblišmentas tartum atvėrė pragaro vartus, išorėn plūstelėjo patys įvairiausi demonai. Tarkime, senojo industrinio vystymosi modelio krizė. Pasaulis atsidūrė ant skausmingo perėjimo prie sekančios epochos technologijų slenksčio ir tos technologijos veda į ištisų dabartinės pramonės šakų uždarymą dėl jų nereikalingumo, o tai reiškia, kad praras darbą ir pastogę milijonai išsivysčiusių šalių gyventojų. Daugybė mąstytojų kalba apie pavojingą „technologinio singuliariškumo“ tašką, paminėdami nanotechnologijų, biotechnologijų, genų inžinerijos vystymą. Šiandien JAV ir Europoje nebereikalingais tapo ne tik darbininkai, bet klerkai – vidurinės grandies vadybininkai, eiliniai finansininkai. Globalizacija, be to, skaldo turtingas šalis į savotišką mozaiką: jose dabar esama salų, kuriose įsikūrė klestintys „globalistai“, salų, kuriose miršta industrializmo likučiai ir zonų, pasižyminčių klaikiu skurdu – savotiškas trečiasis pasaulis pirmojo pasaulio vidury.

Pridėkime prie to besiplėtojančią pasaulio valiutos ir finansų sistemos krizę, kuri gali baigtis dar baisesne globaline depresija nei 1929 metais. Esama ir energetinės krizės: elektros ir šilumos vartojimas auga greičiau negu jų gamybos pajėgumai. Valdymo krizė: ankstesnės valdžios struktūros, parlamentarizmo ir demokratijos institutai, paveldėti iš industrinės epochos, pernelyg lėti ir neadekvatūs šiuolaikiniame pašėlusių permainų ir didėjančių problemų pasaulyje. Pagaliau, galima paminėti ir žmonių išsilavinimo kokybės smukimą, jų sukvailėjimą, kas veda į tai, kad baltieji praranda lyderystė moksle ir technikoje, nebegali normaliai eksploatuoti sudėtingų techninių sistemų. Iš čia – skausmingas vystymosi lyderių pasikeitimas ir auganti technogeninių katastrofų banga…

Išsilavinimo krizė – svarbi sudėtinė bet kokios bendro pobūdžio krizės dalis – ir kalbant apie vėlyvąją Antiką ir apie vėlyvąjį feodalizmą. Tačiau dabar šio reiškinio mastai tiesiog fantastiški, kadangi kapitalizmas buvo kuriamas kaip mokslo ir švietimo civilizacija, o kuo aukščiau užkopi – tuo skaudžiau kristi. Tai, kas šiandien vyksta su mokslu ir ypač su švietimu – yra tikra katastrofa. Švietimo ir mokslo sistemų neadekvatumas šiuolaikiniam pasauliui, jų nusitaikymas į vakarykštę dieną, švietimo deintelektualizacija, vadinasi, kaip pasekmė, viso socialinio gyvenimo apskritai deintelektualizacija – visa tai formuoja visuomenę, kurioje tiek viršūnės, tiek apačios nesugeba ne tik susidoroti su epochos problemomis, bet netgi jų įžvelgti.

Taip, kvailiais paverstus gyventojus lengviau valdyti, tačiau pagal atgalinio ryšio dėsnį viskas bumerangu grįžta ir pačiam elitui bei jo vaikams. Pasižiūrėkite į daugumą šiuolaikinių politinių lyderių pasaulyje ir palyginkite juos netgi ne su XX amžiaus pradžia bet bent jau su viduriu. Šiuolaikiniai „vadai“ – tai tik kažkokie pilki pigmėjai. Galima teigti, kad šiandien globaliu mastu turime žmogiškuosius resursus, neadekvačius šiam konkrečiam istoriniam momentui. Sprendimus, turinčius globalias pasekmes, priima provincialaus lygio žmonės. Ir tai yra dar vienas krizės rodiklis – žuvis pūva nuo galvos. Acefalai – „begalviai“ – su krize nesusidoros. Dar daugiau, mėgindami jos išvengti, jie dar labiau ją priartins, kaip tai padarė, tarkime, neadekvatus caras Nikolajus II ir dar mažiau adekvatus Gorbačiovas.

KRIZĖ – „MATRIOŠKA“

Gaunasi košmariškas kokteilis: daugiasluoksnė krizė, be to, viena krizė įdėta į kitą, o jos abi patalpintos į trečia. Dabartinės krizės „vėlyvojo feodalizmo analogas-segmentas“ suformuoja „vėlyvosios Antikos“ tipo krizę ir yra patalpintas jos vidun, tarsi didelėje matrioškoje. Pati „vėlyvosios Antikos“ krizė įdėta į vėlyvojo paleolito krizės segmentą, ir štai šis dalykas jau visa ne linksmas: net jeigu teoriškai pavyktų išspręsti pirmojo ir antrojo segmentų problemas, mes vis tiek susiduriame su trečiuoju segmentu. Kaip sakė Tolkieno Gendalfas, kartodamas vieno iš „Makbeto“ herojų žodžius: „Jeigu mes pralaimėsime, tai esame žuvę; jeigu pasieksime sėkmę, tai teks spręsti sekantį uždavinį“. Tačiau tai teorija. Realybėje gi kiekvieną iš „matrioškos“ krizių galima išspręsti tik sekančiame lygmenyje, vadinasi – tiktai ištisai. Ir šis vientisumas susiduria su realybe, kurios pavadinimas – kapitalizmas.

Skirtingai nei regioninės Antikos ir feodalizmo sistemos, kapitalizmas – tai pasaulinė sistema, dėl to ir jo krizė automatiškai tampa visos planetos krize, be to, ne tik sociosferoje, bet ir biosferoje. Kapitalizmas, pademonstravęs fantastiškus materialinius ir mokslinius pasiekimus, privedė žmoniją prie istorinės, biologinės, gamtinės prarajos krašto. Arturas Konan Doilis parašė romaną „Kai žemė suriko“. XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios Žemė ne šiaip suriko, ji šaukia iš visų jėgų, mėgindama atkreipti žmonių dėmesį į pavojingą jų sukurtos industrinės civilizacijos ribotumą ir galimą galutinį žmogaus klausimo sprendimą tokiu būdu, kad biosfera bus galutinai išvaduota nuo įkyraus ir godaus homo sapiens, kuris, ypač kapitalistinėje sistemoje, liaujasi buvęs sapiens. Resursų išsekimas, ekologijos problemos (jeigu iškasenų gavyba tęsis tempais, būdingais XX šimtmečiui, tai, specialistų nuomone, per artimiausią šimtmetį iš gelmių bus paimta viskas, ką planeta sukaupė per keturis milijardus metų), demografijos, maisto, vandens problemos – visa tai primena vėlyvojo paleolito krizę, tiktai daugybę kartų galingesnę, sudėtingesnę ir pavojingesnę. Ši krizė gali ne tik sumažinti planetos gyventojų skaičių 50-80%, bet ir sunaikinti žmoniją apskritai.

Bet kokiu atveju, pavyks žmonijai įveikti krizę palyginti minimaliais nuostoliais, ar pasikartos vėlyvojo paleolito krizė pagal pilną programą, gyvenimas po krizės bus iš principo, pagal visus parametrus kitoks negu buvo gyvenimas laikais po neolito, civilizacijos laikais. Tai bus kitas pasaulis, kita istorija. Galbūt – kita civilizacija. Galbūt – neo-paleolitas ar kažkas trečio. Bet kokiu atveju – labai gaila, kad mažai kas tai supranta – pasaulis išgyvena paskutinius ikikrizinius dešimtmečius.

RUSIŠKAS PASAULINĖS SUMAIŠTIES SCENARIJUS

Yra manančių, kad tame slypi mūsų, rusiškas, šansas. Rusai turi patirties, kaip išgyventi pačias baisiausias krizes. Gal dabar pavyks atsirevanšuoti už 1991 metus?

Rusai iš tiesų prisitaikę prie išgyvenimo krizių ir sumaiščių laikais. Dar daugiau – rusiškų sumaiščių mechanika gali šį bei tą paaiškinti apie dabartinę globalinę krizę.

Savo laiku V. Kliučevskis ir S. Platonovas pateikė savas Rusijos sumaišties XVI-XVII šimtmečiais tema, kurios veikia ne tik nagrinėjant tą konkrečią sumaištį, ne tik nagrinėjant visas kitas rusiškas suirutes (1870-1929 ir dabartinę, kuri startavo 1987 metais), bet ir suteikia raktą, leidžiantį suprasti makroistorines krizes – vėlyvosios Antikos, vėlyvojo feodalizmo, globalinę vėlyvojo kapitalizmo krizes.

Kliučevskis ir Platonovas išskyrė tris Siurutės istorijos fazes: bojarinų pas Kliučevskį, dinastinė pas Platonovą, antroji – pas abu bajoriška, trečia ž atitinkamai „bendrasocialinė“ ir „nacionalinė-religinė“. Mūsų istorikai tiksliai užfiksavo, kad suirutės prasideda nuo kovos viršūnėse, o paskui tarsi nusileidžia žemyn, apima iš pradžių viešpataujančių grupių apačias ir vidurinius sluoksnius, o paskui ir visą visuomenę. Tai, ką Kliučevskis pavadino bendrasocialine faze, savo forma kaip taisyklė yra nacionalinė-religinė fazė, t.y. pereina į kovos už nacionalinį ir/arba religinį identitetą lygmenį, nors turinys pasižymi socialiniu pobūdžiu (pavyzdys – „protestantiška“ revoliucija Europoje XVI amžiuje arba šiuolaikinis islamo fundamentalizmas).

Kliučevskio-Platonovo schema neblogai paaiškina dabartin ės krizės mechaniką. Globalinę suirutę pradeda „pasaulinė bajorija“ (kapitalistinė oligarchija), kovojanti už savo „dinastines privilegijas“. Paskui krizė apima vidurinius sluoksnius, ir smarkiausiai – kapitalistinio pasaulio periferijoje. Šitas procesas sustiprina žemutinių sluoksnių eksploataciją, šiems iškyla socialinio nuosmukio, identiteto praradimo, o neretai ir fizinio išgyvenimo problemos.

Aštuntame dešimtmetyje mes įkėlėme koją į „ilgojo XVI amžiaus“ krizės analogą (viršūnių kova su vidurine ir darbininkų klasėmis), kuris labai greitai peraugo į vėlyvosios Antikos krizės analogą (neretai netgi susidaro įspūdis, kad abu analogai susiformavo tuo pat metu). Ir štai mes artėjame prie pačios baisiausios fazės – nacionalinės-religinės (t.y. bendrasocialinės, pasaulinės), kuri, be kita ko, sutampa su vėlyvojo paleolito krizės analogu. O išeitis iš kiekvienos atskiros krizės neišveda iš jos, bet tampa įėjimu į sekančią krizę. Tai anaiptol ne pesimizmas, bet realybė, kurioje jau gyvena didelė pasaulio dalis. Pakanka paminėti konfliktus Sudane, karą tarp tutsių ir hutų Ruandoje, kuris nusinešė beveik milijoną gyvybių – ir neverta raminti savęs, kad visa tai – toli. Yra ir artimesnių vietų – Afganistanas, Čečėnija, Kosovas. Be to, krizės, kaip taisyklė, prasideda periferijoje. Pamenate, iš kur atėjo krikščionybė ir islamas?

Nuo žiaurios krizės mus kol kas gelbsti tai, kad iki šiol tebesinaudojame tarybinės sistemos likučiais ir turime branduolinį ginklą – irgi, beje, tarybinį paveldą, kuris iki šiol mums garantuoja nepavirtimą serbais, puštūnais ar irakiečiais.

„Lūšnynų žmonės“, beje, yra idealiai prisitaikę išgyventi krizės ir totalinio senosios civilizacijos žlugimo sąlygomis. Atkreipkite dėmesį į Saimono Klarko romanus-katastrofas. Juose šiuolaikinė visuomenė žlunga dėl klimatinių ar geologinių kataklizmų, įsiviešpatauja sulaukėjimas ir chaosas – ir tokiose sąlygose įsigali išeiviai iš „dugno“: valkatos-benamiai, lūšnynų žmonės. Žiaurūs, susitelkę, trokštantys atkeršyti tiems, kurie juos dar vakar niekino ir atstūmė. Ir megapolių griuvėsiuose prasideda tikras pragaras.

Arba „Juodosios saulės pasaulis“ – taip vadinasi viena iš daugelio žaidimo Dungeons and dragons versija, skirta pasauliui po globalinės katastrofos. Kai dėl lūšnynų žmonių, tai jie, skirtingai negu sotūs šio pasaulio galingieji, niekuo nebetikintys cinikai ir dviejų „B“ garbintojai („babkės“ ir bobos), turi galingą idėjinį ginklą. Lūšnynų liaudis Afrikoje ir Azijoje išpažįsta islamą, Lotynų Amerikoje – penkiasdešimtininkų tikėjimą, kuris beveik pavirto atskira nuo krikščionybės nauja religija su labai galingu protesto potencialu.

Žinau ir dar vieną grupę, tiktai ne socialinę, bet etninę, kuri yra idealiai prisitaikiusi išgyventi žiaurios krizės sąlygomis. Tai mes – rusai. Nors, bijau, per antrą XX amžiaus pusę dauguma šitą savo savybę prarado.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (1)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (2)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (3)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (4)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (5)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (6)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!