A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (3)

Demonai ištrūko iš pragaro

Taigi globalinė mūsų dienų krizė prasidėjo taip pat, kaip vėlyvųjų viduramžių regioninė krizė: kaip valdomas procesas senojo valdančio elito interesų naudai. Kapitalistinis isteblišmentas, siekdamas išsaugoti valdžią ir privilegijas, sąmoningai pasuko vidurinės klasės sunaikinimo ir TSRS sužlugdymo keliu. Tarybų Sąjunga žuvo. Nauja jos nugalėtojų politika buvo pavadinta ultraliberalizmu arba globalizacija. Jinai įtraukė pasaulį į didžiulių sukrėtimų verpetą.

Tačiau globalinė krizė akivaizdžiai pralaužė jai numatytas ribas ir užtvaras ir tapo nebevaldoma.

Operacija buvo pradėta neapgalvojus iki galo tokio faktoriaus kaip šiuolaikinio pasaulio mastai. Vėlyvojo feodalizmo krizė tapo valdoma, nes iš esmės nebuvo išėjusi už Europos ribų. Vėlyvojo kapitalizmo krizė – kitokia. Kapitalizmas – pasaulinė sistema, kiekvieną kartą įveikianti savo struktūrines krizes išorinės ekspansijos sąskaita – iškeldama problemas į išorę ir paversdama europietišką sistemą iš pradžių pasauline, o XX amžiaus pabaigoje – globaline. Kapitalizmas neįmanomas be periferijos (pigi darbo jėga, žaliavos, realizavimo rinkos), kurios gyventojų skaičius sparčiai auga. Kapitalizmas savo periferijoje išsiaugina „išorinį proletariatą“ ir pusiau proletariatą lygiai taip pat, kaip Antika auginosi barbarus – savą „išorinį proletariatą“, jeigu naudosimės A. Toinbio terminologija.

XX amžiaus demografinis sprogimas – kapitalo ekspansijos rezultatas. Tačiau šiandien įjungti pagausėjusius gyventojus į gamybinius procesus kapitalas jau negali. Rezultatas: daugybė nereikalingų, atliekamų žmonių. O kadangi Pietų kaimas savęs išmaitinti nepajėgia ir formuoja postagrarinę visuomenę, sparčiai besikeliančią į miestus, visų pirma, pačių Pietų, o taip pat migruojančią ir Šiaurės didmiesčius (miestais prarijo 2/3 globalinio demografinio sprogimo „produkcijos“ nuo 1950 metų). Dėl to, šalia segmento – vėlyvojo feodalizmo krizės analogo, šiuolaikinėje globalinėje krizėje atsiranda ir segmentas – vėlyvosios Antikos krizės analogas. Taip sakant – antroji „matrioška“. Kaupiasi milžiniška naujų barbarų masė.

Kaip teigia JTO 2003 metų ataskaita „Lūšnynų iššūkis“, iš 6 milijardų dabartinių planetos gyventojų, vienas miolijardas – tai taip vadinami slum people, t.y. lūšnynų žmonės. Tie, kurie gyvena varganose lūšnose, žeminėse, tuščiuose konteineriuose ir panašiai. Vienas milijardas – tai viso pasaulio gyventojų skaičius tais laikais, kai Engelsas tyrinėjo darbo klasės padėtį Mančesteryje. „Lūšnynų milijardas“ – tai maždaug trečdalis pasaulio miestų gyventojų ir beveik 80% menkiausiai išsivysčiusių šalių miestų gyventojų. Lūšnynų žmonės nieko negamina ir nieko nevartoja. Slumland’as nusidriekė nuo Andų priekalnių ir Amazonės krantų iki Himalajų ir Mekongo žiočių. Tai žmonės, kurie apskritai išjungti iš gyvenimo. Beje, globalizacija – tai ir yra visų pirma atliekamų, „nerentabilių“ gyventojų pašalinimas iš „augimo taškų“. Socialine prasme – tai ne vieninga planeta. Tai pora šimtų tarpusavyje susijusių taškų, tinklas, užmestas ant likusio pasaulio, kuris tame tinkle beviltiškai spurda, laukdamas paskutinio smūgio.

Iki 2020 metų lūšnų gyventojų skaičius pasieks du milijardus iš prognozuojamų aštuonių milijardų planetos gyventojų. Ekologiškai, o ir psichologiškai lūšnynai neatlaikys tokio preso ir pasaulio „atliekami žmonės“ plūstelės už lūšnynų ribų, „užliedami“ miestus. Be to, ne tik Pietuose, bet ir Šiaurėje. Demografai prognozuoja, kad iki 2025 metų nuo 30 iki 50 procentų stambiausių Šiaurės didmiesčių gyventojų bus išeiviai iš Pietų. Kad pamatytume tą ateitį, pakanka pasižiūrėti į Niujorką, Los Andželą su lūšnynais miesto centre (!), Paryžių, ir, žinoma, Marselį, kurio arabiška pusė ir esmės yra nebevaldoma prancūzų valdžios. Afro-arabiški ir turkiški segmentai Europoje gyvena savo gyvenimą. Jie nepriima visuomenės, į kurią atsikraustė, neigia jos vertybes. Be to, neigimas vyksta aktyviai. Tarkime, per arabiškus ir turkiškus kabelinės TV kanalus Europoje transliuojami ir labai didelio populiarumo susilaukia antiamerikietiški ir antiizraelietiški filmai. Tai liudija tik viena – noksta „rūstybės kekės“ senojoje ir palyginti ramioje Europoje. O juk be išeivių iš Pietų Europa dabar turi – ačiū Amerikai – galingą albanišką segmentą, musulmonišką ir kriminalinį tuo pat metu.

Pusė „lūšnynų žmonių“ – asmenys, jaunesni nei 20 metų. O pagal Goldstouno teoriją, patikrintą per XVI amžiaus vokiečių Reformaciją, XVIII prancūzų revoliuciją ir XX amžiaus rusų revoliuciją, kai tik jaunimo (15-25 metų) dalis viršija populiacijoje 20%, įvyksta revoliucija. Kai jaunimo pernelyg daug, visuomenė nebespėja socializuoti ir integruoti jo. O juk be slum people, kurie gyvena žemiau socialinių grindų, esama dar ir tų, kurie gyvena kiek aukštėliau – ne už dolerį per dieną, o už du.

Kitados Mao paskelbė doktriną „Pasaulinis karas apsupa pasaulinį miestą“, kuriuose susikoncentravę eksploatatoriai. Šiandien, priešingai, megapoliuose susikoncentravo tie, kuriuos išnaudoja ir tie, kurių netgi nebeima išnaudoti – atliekama žmonija. O viršūnės, ar tai būtų Londonas, Niu Delis ar San Paulas, persikelia į įtvirtintas užmiesčio vilas, kaip tai darė Romos diduomenė imperijos pabaigoje, palikdama Romą, kurios Forumas apaugo žole. Sočių ir išlepusių romėnų persikėlimas į saugomas vilas nepagelbėjo – barbarų banga ir sukilusios nuosavos barbarizuotos apačios nušlavė diduomenę. Šiuo metu, panašu, mes atsidūrėme ant naujojo didžiojo tautų kraustymosi slenksčio. Ir kad ir kaip amerikiečiai ar amerikiečiai nemėgintų reguliuoti migracijos proceso, jiems nieko neišeis – vargas ir nelaimės stumia afro-azijietiškas ir lotynų amerikiečių mases į sočių ir kvailų baltųjų žmonių žemes. Be to, be varguolių atitekėjimo iš Pietų, branduolio ekonomika jau nebegali funkcionuoti – europiečiai ir amerikiečiai aptingo ir niekad nedirbs tų darbų, kurių griebiasi išeiviai iš Pietų.

Rezultate ir pačioje Šiaurėje mes turime priešpriešą: turtingieji, baltieji, krikščionys, pagyvenę – prieš varguolius, neturtingus, daugiausiai jaunimą ir musulmonus. Iškart keturios priešpriešos vienoje vietoje – tai socialinis dinamitas. Neseniai vykę maištai Prancūzijoje – tai tik žiedeliai, „rankos pamiklinimas“.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (1)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (2)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (3)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (4)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (5)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (6)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!