AUTORINIAI STRAIPSNIAI
gruodžio 10, 2016

A. Degutis: ir jie užsičiaups, nebeturėdami paramos iš gerojo dėdės

A. Degutis: ir jie užsičiaups, nebeturėdami paramos iš gerojo dėdės

Lapkričio 29 dieną Seime surengtoje spaudos konferencijoje visuomenei bei politikams buvo pristatyta J. Ivanausko parengta bei leidyklos „Gairės“ Vilniuje neseniai išleista knyga apie Prezidentą Rolandą Paksą – „R. P. Vardan ko?..“. Savo mintimis apie naująją knygą dalinosi leidyklos „Gairės“ direktorius Povilas MASILIONIS, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas LIEKIS, Lietuvos teisės filosofas prof. Saulius ARLAUSKAS, disidentas Stasys STUNGURYS, Seimo narys Juozas IMBRASAS ir filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, prof. Algirdas DEGUTIS.

Žinomo liberalizmo propaguotojo Lietuvoje, pastaruoju metu tapusio aršiausiu neoliberalizmo – globalizmo kritiku, filosofo prof. A. Degučio pasisakymą spaudos konferencijoje Seime, pristatant knygą „R. P. Vardan ko?..“, pateikiame „Laisvo laikraščio“ skaitytojų dėmesiui.

___________________________________

Po Prezidento Rolando Pakso nuvertimo Lietuva palaipsniui prarado svarbiausius nepriklausomos valstybės atributus ir tapo sparčiai tuštėjančia Europos Sąjungos provincija. Šalis prarado beveik visą savo pramonę, o kartu beveik trečdalį darbingiausių gyventojų. Ji taip pat tapo NATO paribio zona, kurioje vyktų mūšiai galimame kariniame Vakarų ir Rusijos konflikte.

Abejotina ar tokios apgailėtinos ekonominės, socialinės ir geopolitinės Lietuvos padėties siekė tie, kurie organizavo Prezidento Pakso nuvertimą. Tačiau neabejotina, jog jie siekė pašalinti rimtą kliūtį skubiam Lietuvos įtraukimui į Vakarų liberalizmo valdas. Prezidentas Paksas, „populistas“, kaip tik ir buvo tokia kliūtimi. Jis priešinosi beatodairiškam elito veržimuisi į Vakarų glėbį ir siekė palaikyti geros kaimynystės santykius su Rytais bei Rusija.

Lietuvos politinis elitas negalėjo ir negali jam to atleisti. Mūsų politinė aukštuomenė vadovavosi ir vadovaujasi tikėjimu, kurį patetiškai dėsto politologas Zenonas NORKUS: „Šviesią Lietuvos ateitį – privalome tuo tikėti – garantuoja laisvosios rinkos, globalizacijos ir europeizacijos išganingosios jėgos. Dievas ir istorija su mumis, laikas dirba Vakarų naudai“.

Šią mantrą įsikalęs sau į galvą, Lietuvos politinis ir politologinis elitas – beveik nepaisant partinių skirtumų – liberalizmo (neoliberalizmo) įtvirtinimą Lietuvoje ir liberalizmo ekspansiją pasaulyje suvokia kaip šventą reikalą, kuriam priešintis gali tik blogio jėgos.

Deja, jeigu ir toliau vadovausimės šita mantra, tai Lietuvos šviesios ateities viltį galime palaidoti. Liberalizmas yra agresyvi visų paveldėtų jungčių ir skirčių, net valstybių kaip politinių subjektų, naikinimo ideologija. Šiai ideologijai galutinai laimėjus neliktų nei Lietuvos, nei pačių Vakarų. Liktų tik pasaulinė pabirų individų masė, žmogiškųjų išteklių želė, naudojama globalinės, tarptautinės oligarchijos savo reikalams.

Naivuoliai dar gali tikėti, jog globalią rinką valdo geroji „laisvosios rinkos“ fėja savo „nematoma ranka“, tačiau įžvalgesni žmonės jau supranta, jog ją konstruoja ir kontroliuoja ciniškoji globalinė oligarchija.

Liberalizmo ir globalizmo padariniai nėra ir negali būti tokie, kokius visada žada jos strategai ir šaukliai. Antai ką Lietuvai davė išgirtasis laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas? Šalies kapitalas daugiausia nukeliavo į nebūtį arba į apsukrių svetimšalių rankas, o darbingiausi Lietuvos žmonės masiškai apleido šalį ir dabar tarnauja svetimam kapitalui.

Valstybės, atverdamos savo sienas „laisvajai rinkai“, beveik neišvengiamai tampa pasaulinių ekonominių žaidėjų, tarptautinių korporacijų bei finansinių manipuliatorių neskrupulingo pasipelnymo aukomis.

Atmesdamas esminę politinę „savųjų/svetimųjų“ skirtį, stumdamas „atviros visuomenės“ idėją, liberalizmas griauna bet kurią visuomenę kaip politinį vienetą, o galiausiai ir kaip civilizacinį, kultūrinį bei etninį vienetą. Atakuodamas politines skirtis ir valstybių kaip politinių vienetų suverenumą liberalizmas logiškai veda ne į laisvės viešpatiją, o į absoliučią globalinę valstybę, kurios „bedvasiu despotizmu“ baisėjosi jau Imanuelis Kantas.

Neatsitiktinai, persunkta liberalizmo ideologijos ir mosuodama „atviros visuomenės“ vėliavėlėmis, tautų Europa dabar stovi moraliai nuginkluota prieš svetimšalių migracijos cunamį.

Perpratus liberalizmo esmę ir suvokus jo padarinius, visiškai kitaip nei įprasta turi atrodyti dabartinis Vakarų ir Rusijos konfliktas. Rusijos pradėtas priešinimasis liberalizmo ekspansijai visų šalių liberalų buvo suvoktas kaip nedovanotinas akibrokštas, kaip tamsių gaivalų iššūkis „išganingosioms jėgoms“.

Rusijos priešinimasis „liberalių vertybių“ stūmimui ir „Anakondos žiedo“ aplink jos pasienį veržimui pateikiamas kaip Rusijos piktų kėslų ir agresyvumo liudijimas. Faktai, prieštaraujantys tokiai interpretacijai, nutylimi arba nurašomi kaip „Kremliaus propaganda“, o faktai ją neva patvirtinantys, išpučiami, išgalvojami arba sukonstruojami.

Kadangi dabartinė Rusija neturi valstybinės ideologijos, ji yra demonizuojama tiesiog kaip Rusija, kurstant neregėto intensyvumo rusofobiją, ypač šalyse, besiribojančiose su Rusija. Tai yra optimali globalinės oligarchijos taktika: pripumpavus baimės ir neapykantos į Rusijos kaimynų širdis, juos lengva panaudoti kaip spaudimo Rusijai svertus ar net kaip patrankų mėsą galimame kariniame konflikte.

Lietuvos politinis elitas, tapęs globalistų parankiniu, yra vienas iš lyderių šioje rusofobijos kurstymo kampanijoje. Oficiozinė žiniasklaida ir politologų pulkai pluša dieną naktį vaizduodami kaimyninę valstybę kaip pasaulinio blogio įsikūnijimą. Šalies užsienio politika grindžiama siekiu kuo labiau pakenkti didžiajai kaimynei, – tam aukojant šalies ekonominius ir net egzistencinius interesus. Šalis intensyviai ruošiama karui, telkiant čionai NATO pajėgas ir ginkluotę. Daroma viskas, kad Lietuva taptų realiu Rusijos priešu ir patraukliu karinio smūgio taikiniu.

Lietuva yra atsidūrusi politiniuose spąstuose. Liberalistinis globalizmas kursto rusofobiją, kuri yra naudojama liberalizmo darbotvarkei įtvirtinti ir plėsti. Bandymai priešintis liberalizmo ekspansijai ir šalies vasalizacijai yra žlugdomi vaizduojant juos kaip talkinimą Rusijos interesams.

Liberalizmo ekspansija kelia grėsmę valstybės ir tautos išlikimui, tačiau ji gali būti sustabdyta tik atsikračius rusofobijos. O tai reiškia, – tik nustūmus nuo vairo tą šalies politinio elito grupuotę, kurios pastangomis buvo nuverstas Prezidentas Rolandas Paksas!..

Kad būtų galima iš šių spąstų ištrūkti, reikalingas tektoninis politinis poslinkis ne tik Lietuvoje, bet ir plačiau Vakaruose. Reikalinga valstybių resuverenizacija, kuri nutrauktų liberalistinio globalizmo viešpatavimą.

Laimei, toks poslinkis jau vyksta: Vengrijoje, Britanijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur Europoje. Dar svarbiau, – toks poslinkis vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, globalizmo citadelėje, kur „populisto“ antiglobalisto Donaldo Trumpo sėkmė aiškiai liudija globalizmo ideologų, „neokonų“, politinės galios ir įtakos silpnėjimą Amerikoje.

Globalistams praradus valdančias pozicijas JAV užsienio politikoje, smarkiai susilpnėtų arba žlugtų jų parankinių valdžia vasalinėse šalyse. Tada ir Lietuvai vėl atsirastų reali galimybė pačiai lemti savo ateitį.

2003 metais JAV neokonams ruošiant karinę invaziją į Iraką, Prancūzijos Prezidentas Širakas supeikė naujuosius JAV vasalus Rytų Europoje už tos invazijos palaikymą sakydamas, kad jie „praleido progą patylėti“. Dėl to jis buvo bjauriai dergiamas Lietuvos žiniasklaidoje. Šiam dergimui viešai pasipriešinęs profesorius Rolandas PAVILIONIS taip ir liko nesuprastas vienišas „balsas tyruose“.

Laimei, laikai keičiasi – „the times they are a-changin’“. Labai gali būti, kad būsimasis Prancūzijos Prezidentas buvusiems JAV vasalams Rytų Europoje lieps išvis užsičiaupti. Ir tie užsičiaups – nebeturėdami paramos iš gerojo dėdės už Atlanto!..

Užsičiaups, jau padarę didžiulę žalą Lietuvai.

VIDEO:

.

Parengė Juozas IVANAUSKAS

Comments are closed.