535 metų katastrofa – viena didžiausių istorijos mįslių. 18 mėnesių po jos tamsūs debesys dengė saulės šviesą, žmonės kentė badą ir ligas, o paskui sekė 30 metų neregėtos sausros ir potvynių, sunaikinusių didesnę planetos gyventojų dalį. Iki šiol nežinoma, kas būtent nutiko tais metais, kas sukėlė tokią didžiulę katastrofą, tačiau dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, kad nelaimės priežastis buvo vulkano išsiveržimas.
IŠ KUR MOKSLININKAI SUŽINOJO APIE KATASTROFĄ
Duomenys apie tragediją pasiekė mus per istorikus, sugebėjusius užfiksuoti popieriuje tai, ką matė ar girdėjo iš liudininkų. Žymus VI šimtmečio religinis veikėjas Džonas Efesa savo „Bažnyčios istorijoje“ rašė:
„Saulė užtemo ir tamsa truko 18 mėnesių. Kiekvieną dieną saulė švietė tik po 4 valandas, tačiau ta šviesa buvo labai silpna. Visi galvojo, kad saulė daugiau jau niekad nespindės visa galia.“
Šiuolaikinis istorikas Deividas Keisas savo darbe „Katastrofa“, paskelbtame 1999 metais. Tvirtina, kad nelaimė buvo globalaus masto. Tiesiogiai ir netiesiogiai ji pražudė daugybę žmonių, padarė įtaką visų kontinentų gyvenimui ir greičiausiai tapo priežastimi, dėl kurios žlugo Romos imperija. Sekantys 100 metų į mūsų istoriją įėjo kaip „Tamsieji amžiai“.
Suprasti tos katastrofos priežastį mėginama jau ne pirmą dešimtmetį. 7 dešimtmečio pabaigoje Valmoras la Markė iš Arizonos universiteto ėmėsi tirti medienos rieves Kalifornijos Kampito pušynuose. Paaiškėjo, kad rievių plotis ėmė mažėti 535-536 metais ir pasiekė minimumą 539 metais. Apskritai gi medžių augimas sugrįžo į įprastas vėžes tik 550-560 metais.
Devintame dešimtmetyje dar vienas amerikiečių mokslininkas Lui Skuderis iš Bostono universiteto ištyrė pušų rieves Kalifornijos Siera Nevada kalnuose. Jos papasakojo tą pačią istoriją, be to, analizės metu paaiškėjo, kad klimato pablogėjimo periodas truko šiek tiek ilgiau – apie 40 metų.
1996 metais Floridos universiteto mokslininkai aplankė Jukatano pusiasalio pietrytinę dalį ir ištyrė kelių vandens telkinių nuosėdas. Tyrimai parodė, kad maždaug VI šimtmečio viduryje šiame regione būta ilgalaikės sausros (20-50 metų). Nieko panašaus nevyko 100 metų iki katastrofos ir 300 metų po jos.
Medžių rievės Skandinavijos ir Vakarų Europos miškuose rodo augimo sulėtėjimą tarp 536 ir 542 metų. Augimas atsistatė laikotarpyje tarp 550-560 etais. Britų salose gauti rezultatai liudija apie nepilnavertį augalų augimą 535-536 metais. Pietų Amerikoje metinių rievių analizė liudija apie smarkų atšalimą 540 metais, tie metai buvo patys šalčiausi per 1600 metų.
Analogiški duomenys buvo gauti Suomijoje, Švedijoje, Centrinėje Europoje, Egėjo jūros pakrantėse, Sibire, Šiaurės Amerikoje, Čilėje, Argentinoje ir Tasmanijoje. Trumpiau tariant, VI amžiaus viduryje globalinė klimato kaita vyko visoje planetoje. Įvairiose vietose datos šiek tiek skiriasi, tačiau praktiškai visose vietose masinis medžių augimo greičio sumažėjimas, trukęs 2-8 metus teko laikotarpiui tarp 538 ir 540 metų. Ypatingai tai pastebima Pietų pusrutulyje.
Įdomiausias tyrimas buvo atliktas 1983 metais. Komanda amerikiečių mokslininkų iš Ohajo valstijos instituto užkopė ant Kuelkajo ledyno Peru ir ištraukė iš jo du ledo luitus, kurių ilgis siekė iki 160 metrų. Kadangi jie neturėjo su savimi šaldymo įrangos, luitai buvo suskaldyti į 6000 gabalų, kurių kiekvienas buvo įpakuotas į individualią talpą ir nuleistas žemyn. Toliau pavyzdžiai buvo pristatyti į Ohają, kur juos išanalizavo.
Gauti rezultatai leido nustatyti, kad virš ledyno būta keleto dulkių audrų, kurias sukėlė sausra. Sausiausias laikotarpis buvo VI amžiaus viduryje ir truko 30 metų. Remdamiesi visame pasaulyje atliktais tyrimais ir istorinių metraščių tyrinėjimais, mokslininkai padarė išvadą, kad 535 metų katastrofa buvo susijusi su kažkokiu dulkių ar cheminiu užterštumu.
KAS SUKĖLĖ GLOBALINĮ KATAKLIZMĄ?
Iš pradžių mokslininkai manė, kad tragedijos kaltininkas buvo daugiau kaip 3 kilometrų skersmens asteroidas. Tačiau tokiu atveju jis paliktų gigantišką kraterį, kurio skersmuo siektų 32 kilometrus ir sukeltų cunamius, kuriuos galima būtų palyginti su Pasauliniu Tvanu. Nieko panašaus tais laikais nenutiko. Galiausiai tyrinėtojai padarė išvadą, kad labiausiai tikėtinas kandidatas yra supervulkanas. Išsiveržimas galėjo išmesti į atmosferą daugybę tonų vulkaninių dulkių, sieros dioksido, kuris ilgą laiką išliko ore ir pakeitė klimatą keliems dešimtmečiams.
1978 metais mokslininkų iš Danijos, Šveicarijos ir JAV komanda iškeliavo į pietinę Grenlandiją, pasiėmusi su savimi daugybę įrangos, šaldymo agregatų ie surenkamų būstų. Didžiulio grąžto pagalba jie įsigręžė į 2 kilometrų gylį ir ištraukė iš ten du ledo mėginius. Žemos temperatūros sąlygomis inžinieriai ir mokslininkai iš Kopenhagos universiteto dirbo trimis pamainomis, 24 valandas per parą, kiekvieną savaitę įsigręždami į ledą maždaug per 120 metrų.
Antrų darbo metų pradžioje jie gavo pavyzdžius ledo, kuris susidarė VI šimtmečio antrame ketvirtyje. Cheminė analizė parodė, kad tuo laikotarpiu planetoje būta dviejų vulkanų išsiveržimų. Tų pačių išsiveržimų pėdsakai buvo aptikti kituose ledo pavyzdžiuose, paimtuose centrinėje Grenlandijos dalyje jau 1990 metais. Vienas iš pavyzdžių leido nustatyti, kad vulkaninis sprogimas įvyko maždaug 527 metais, kitas – 530 metais. Galutinė vulkanų kaltė buvo nustatyta tiriant Antarktidos ledo kepurę. Ten irgi gauta pavyzdžių, kurių cheminė analizė patvirtino masyvų išsiveržimą.
Tai kas gi vis dėlto buvo 535 metų katastrofos kaltininkas? Šiandien mokslininkai turi kelias versijas.
VULKANAS KRAKATAU
Krakatau laikomas labiausiai tikėtinu tragedijos kaltininku. Mokslininkai remiasi 1869 metų „Senovės karalių knyga“, kurioje detaliai aprašyti vulkaniniai įvykiai Didžiojo Zundo salyne.
„Buvo siaubingas žemės drebėjimas, visiška tamsa, griaustinis ir žaibai… Paskui aršus štormas su liūtimi užtemdė šviesą. Po to, kai atslūgo vanduo, kalnas, subyrėjęs į gabalus, tapo jūra, o viena sala skilo į dvi dalis.“
Laikoma, kad metraštis aprašo Indonezijos Javos ir Sumatros salų atsiradimą. Viena šio teksto problema slypi tame, kad jis buvo parašytas praėjus 1300 metų nuo katastrofos. Iš kitos pusės, mokslininkai neatmeta, kad knyga buvo parašyta remiantis legendomis ir istorijomis, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Ir nors tai ginčytina prielaida, tačiau geologiškai įmanoma, kad iki 535 metų Java ir Sumatra buvo viena sala, o paskui suskilo į dvi dėl supervulkano išsiveržimo.
Krakatau
RABAULO KALDERA
Rabaulo kaldera yra Gazelės pusiasalyje Papua Naujojoje Gvinėjoje. Tai dar vienas potencialus kandidatas, nors čia mokslininkų nuomonės išsiskiria. Viena iš versijų teigia, kad šis vulkanas išties galėjo sukelti 535 metų katastrofą, kiti vulkanologai mano, kad išsiveržimas įvyko kiek vėliau – 667-699 metais. Kaip ten bebūtų, šis vulkanas ir šiandien yra aktyvus ir gali sugeneruoti gigantišką išsiveržimą. Per paskutinį šimtmetį jame žymiai pagausėjo nedidelių sprogimų. 1937 metais kaldera užmušė 507 žmones.
Rabaulo kaldera
ILOPANGO KALDERA
Ilopangas yra centrinėje Salvadoro dalyje ir šiandien tai pats didžiausias krateryje esantis ežeras, kuris susidarė sprogimo metu. Sprogimas įvyko maždaug tarp 410 ir 535 metų. Remiantis radioaktyviosios anglies datavimo metodu, mokslininkai padarė išvadą, kad išsiveržus šiam vulkanui, į atmosferą buvo išmesta apie 25 kubinius kilometrus vulkaninių medžiagų, o tai 20 kartų daugiau nei buvo išmesta išsiveržus Sent Helenso vulkanui 1980 metais.
Ilopango kaldera
EDZIDZO VULKANINIS KOMPLEKSAS, ANIKČAKO KALDERA ARBA MONO INJO KRATERIS
Sudėtingas ir potencialiai aktyvus Edzidzo vulkanas yra Kanadoje, Stikino regione, jam priklauso daugybė konusų ir šlako kupolų, kurie pradėjo formuotis prieš 10 000 metų, o baigė – prieš 700 metų. Anikčako kaldera – tai dalis Aliaskos pusiasalio ir per paskutinius 10 000 metų veržėsi ne mažiau kaip 40 kartų. Mono Injo krateriai driekiasi Rytų Kalifornijoje palei vakarinį Long Veilio kalderos pakraštį, jie gerai žinomi savo išsiveržimais prieš 5000-500 metų.
Edzidzo vulkaninis kompleksas
Nors visi šie vulkanai išsidėstę įvairiose Šiaurės Amerikos dalyse, tarp jų egzistuoja glaudus ryšys. 2015 metais ekspertas Maiklas Singlas aptiko Grenlandijos ledo kerne vulkaninį stiklą, kurio amžius datuojamas maždaug 536 metais. Cheminė analizė parodė, kad stiklo sudėtis atitinka uolienų iš Edzizo, Anikčako ir Mono Injo vulkanų sudėtį. Tokiu būdu šie gigantai irgi tapo galimais katastrofos kaltininkais, o jų išsiveržimas tuo pačiu metu visiškai galėjo sukelti tokias negatyvias pasekmes visai planetai.
[contentblock id=1 img=adsense.png]