1968 – didysis lūžis

Civilizacinio kodo „nulaužimas“

Jums niekad nekilo mintis, kad mūsų dienų amerikiečiai ir, tarkim, 1940 metų jankiai – tai netgi ne dvi visiškai skirtingos tautos, o tiesiog skirtingų pasaulių gyventojai? Amerikoje pasikeitė viskas. Kad tai suprastume, pakanka palyginti knygas, filmas, papročius, būdingus šioms dviem epochoms. Įjunkite vaizduotę. Įsivaizduokite šiuolaikinį amerikietį – su pradurtomis ausimis ir lūpomis, su hamburgeriu ir politiniu korektiškumu, su jo akių išraiška. Ir šiose akyse – kažkoks bukumas, pasimetimas. Jums šitas paveikslas gerai žinomas.

O dabar įsivaizduokim šalia jo stovintį amerikietį iš 1943 metų. Kad ir „skraidančios tvirtovės“ pilotą, paprastą vaikiną iš Čikagos. Su trumpu „ežiuku“ ant galvos, valingu, susikaupusiu veidu. Jis apsirengęs odinę striukę su kailine apykakle, šauniai užlaužta kepurė su auksiniu ereliu. Akių išraiška – įžūli, drąsi, kaip pas žmogų, turintį tikslą. O už jo stūkso kovinio „Boingo“ fiuzeliažas su išpaišyta ant jo baltaplauke gražuole. Prieikite prie to vaikino iš 1943 metų ir pabandykite jam papasakoti, kad jo gimtojoje šalyje po 50 metų baltasis stiprus vyras bus laikomas atstumtuoju, kad madų diktuotojais taps homoseksualistai,kad Amerikos jaunimas laikys jį, karo didvyrį, užkietėjusius militaristu ir žmogžudžiu – ir jis, ilgai negalvodamas, užvažiuos jums iš visos sveikatos.

Jeigu jums nepatinka bombonešio pilotas, pakeiskite jį energingu1950 metų amerikiečiu. Pamatysite tokį patį veidą, tas pačias vertybes ir tik drabužiai pasikeis. Klasikinis kostiumas, puikiai pasiūtas lengvas paltas, nepriekaištinga skrybėlė. Peris Meisonas, trumpai tariant, absoliučiai nepanašus į sutvėrimą iš 2000 metų, nors abu iš tos pačios šalies.

Pasakykit jam, kad už vieną mėginimą paasistuoti moteriai ar galantiškai paduoti jai ranką ateityje jis bus apkaltintas seksualiniais priekabiavimais ir vyrišku šovinizmu. Pasakykite jam, kad juodaodžių negalima bus vadinti juodaodžiais, o tik afroamerikiečiais. Papasakokite jam, kad netgi kalbėti Amerikoje po 40 metų teks labai atsargiai ir reikės atsisakyti vartoti daugybę žodžių, nes kiekvienas jų gali pažeisti politkorekciją ir netyčia įžeisti kokios nors mažumos orumą. Papasakokite jam apie tai ir jis, geriausiu atveju, su panieka nuo jūsų nusisuks.

Nepatinka ir šis pavyzdys? Paimkime dar vieną. XX amžiaus viduryje amerikiečių berniukai svajojo tapti Flešu Gordonu ir palikti savo pėdsakus rausvuose Marso dykumų smėlynuose. Praėjus pusei šimtmečio, Amerikos vaikų svajonės tapo gerokai žemiškesnės. Čia panašiai kaip Sovietų Sąjungoje: jeigu 1960 metais visi svajojo būti kosmonautais, tai Brežnevo sąstingio metais – mėsos pardavėjais.

Prieš mus stovi dviejų absoliučiai skirtingų civilizacijų atstovai. Tai – dvi absoliučiai skirtingos Amerikos. Išvada: kažkas padarė neįtikėtiną dalyką ir sugebėjo pakeisti Amerikos nacionalinį ir kultūrinį kodą. Tasai kažkas sugebėjo apgyvendinti Jungtines Valstijas visiškai kitos tautos atstovais.

Tačiau kaip tai pavyko? Eime su mumis, skaitytojau. Ištirsim vieną paslaptingiausių projektą…

LSD ir „Branduolinis projektas“

Pirmas veiksmas

1943 metų pradžioje, kai sniegu užverstose stepėse prie Stalingrado agonijoje blaškėsi apsupta Pauliaus armija, o Romelio tankai Šiaurės Afrikos dykumoje traukėsi nuo Nilo, tylioje ir ramioje Šveicarijoje, Bazelyje, farmacijos giganto „Sandoz“ laboratorijoje daktaras Albertas Hofmanas padarė lemtingą atradimą, kuris iki šiol daro didžiulę įtaką žmonijai. Jis atrado ne ką kita, kaip galingą haliucogeninį narkotiką LSD. Ir padarė tai ganėtinai atsitiktinai. Iš pradžių jis net nesuprato, kas sukėlė jam keistus pojūčius, kuriuos jis palygino su kelione į nepaprastai spalvingą, stebuklingą šalį. Tik vėliau jis susigaudė, kad tie regėjimai ir pojūčiai buvo sukelti javų grybelio. Būtent iš jo mokslininkas ir išgavo LSD. Tuomet jis galvojo, kad narkotiką galima naudoti gydant psichiatrines ir nervų ligas, pasinaudojant nuostabiomis vaisto savybėmis: išplėsti suvokimo ribas, nuraminti ligonio sielą, slopinti agresiją. Hofmanas netgi manė, kad LSD reikia rekomenduoti žmogaus smegenų tyrimams.

Tuo pat metu SS gydytojai bandė Dachau lageryje, kaip veikia narkotikas meskalinas. Tyrinėtojai, susiję su „Anenerbe“, ieškojo medžiagos, kuri galėtų modifikuoti žmogaus elgesį, išplėsti asmenybės valdymo ribas. Esesininkai atkreipė ypatingą dėmesį į tai, kad bandomieji reagavo į meskaliną labai plačiu diapazonu – nuo euforijos iki baisios neapykantos ar sunkiausios depresijos pliūpsnių. Šios reakcijos priklausė ne tik nuo meskalininių preparatų savybių, bet ir nuo aplinkybių, kuriose atsidurdavo kaliniai, o taip pat nuo hipnotinio poveikio. Vokiečiai padarė išvadą: narkotikas paverčia asmenybę labiau imlia ir reaktyvia ir tuo suteikia galimybę daryti tiesioginį poveikį žmogaus vertybinėms nuostatoms, jo elgesio reakcijoms.

Tais pačiais 1943 metais CŽV pirmtakė, Strateginių tarnybų valdyba (STV) Amerikoje įsteigė komitetą, skirtą sukurti ypatingam narkotikui – „tiesos preparatui“. Skirtas, jis buvo, suprantama, tam, kad galima būtų ištraukti teisybę iš įtariamų ir sučiuptų priešo agentų. Ir čia buvo panaudotas meskalinas, o paskui prasidėjo bandymai su marichuana. Eksperimentus su ja užmaskavo po „Manheteno projekto“, superslaptos atominės programos stogu. Ką gi, narkotikų įsisavinimas išties turėjo pasekmių, kurias galima teisėtai lyginti su atominės bombos pasekmėmis. Žmonės iš STV pasirodę esą puikūs pranašai. Šiuolaikinį pasaulį iš esmės sukūrė marichuana, LSD ir kiti narkotikai. Narkotikai stumia į priekį pasaulio politiką, maitina daugybę ekstremistų, nacionalistų ir teroristų organizacijas visoje planetoje. Narkotikai iš esmės nulėmė kruvinus įvykius Vietname, Afganistane, Kosove, Tadžikistane. Jie sukūrė ištisą narkocivilizaciją ir kolosalų narkobiznį.

Antras veiksmas

6-ame dešimtmetyje, kaip rašo Džonas Marksas savo knygoje „CŽV ir proto kontrolė“, amerikiečių žvalgyba padėjo titaniškas pastangas, stengdamasi perimti narkotikų tyrimų, jų gamybos ir naudojimo kontrolę. 6 dešimtmečio viduryje susiformavo didžiulė mokslinių grantų ir programų rinka LSD tyrimų srityje pačiuose prestižiškiausiose moksliniuose centruose. Visi tie grantai ir programos buvo finansuojami Amerikos CŽV. Taip buvo Bostono psichiatrijos centre, Kolumbijos universitete, Ilinojaus medicinos mokykloje, Harvarde ir Ročesterio universitete. Finansavimas buvo vykdomas per vieną fondą, turtingą organizaciją, kuri vaidino tarpininko vaidmenį, o taip pat per šeimyninį Heksiterio medicininių tyrimų fondą Vašingtone. CŽV beveik visiškai suėmė į savo rankas tyrimus LSD panaudojimo srityje, budriai stebėdama visas savarankiškas grupes, kurios mėgino naudoti narkotiką sąmonei išplėsti, meditacijai ir išėjimui į kitas realybes. Ir CŽV darė viską, kad monopolizuotų LSD platinimo tinklą bei sukurtų griežtą šio narkotiko gamybos kontrolę. Iki 1953 metų šveicarų „Sandoz“ buvo vienintelė šio preparato gamintoja ir visą jos produkciją per firmas statytines supirko arba CŽV, arba tyrimų centrai, dirbę pagal šios spectarnybos programas. Nuo 1954 metų CŽV užsakymu LSD gamyba užsiėmė amerikiečių kompanija „Elli Lilly“ Indianapolyje. Štai šitaip su meile buvo auginamas narkocivilizacijos demonas…

Džonas Marksas rašo, kad CŽV, nebūdama LSD išradėja, sėkmingai įdiegė narkotiką Jungtinėse Valstijose. Ji ne tik paskleidė duomenis apie LSD pakankamai plačioje terpėje, bet ir monopolizavo gamybos ir pristatymo procesą. Investuodami lėšas ir naudodamiesi kitomis priemonėmis, CŽV vadovai sukūrė mokslininkų ir gydytojų tinklą, praktikuojantį LSD naudojimą. Ir šitą tinklą amerikiečių žvalgyba galėjo panaudoti savo tikslams.

Trečias veiksmas. Į sceną išeina grybai-haliucogenai

Nuo 6 dešimtmečio vidurio jau pažįstama mums pora „CŽV-„Sandoz“ pradėjo dar vieną operaciją, kurioje dalyvavo Ričardas Gordonas Velsonas, Džono Pirponto Morgano bako viceprezidentas. Velsonas buvo užkietėjęs mikologas, kitaip sakant, tyrinėjo grybus, dar vieną haliucogenų šaltinį. Programa buvo pašvęsta neįprastų grybų, kuriuos Meksikos indėnai naudojo kelionėms į kitas realybes, tyrimams. „Grybininkas“ Velsonas, kaip rašo Marksas, susidomėjo grybų panaudojimu įvairiose tautose ir kultūrose dar 3 dešimtmetyje, ir nustatė, kad vienos tautos labai mėgsta grybus, pavyzdžiui, rusai ar katalonai, o kitos – pakęsti jų negali, pavyzdžiui, ispanai ir anglosaksai. Senovės Graikijoje ir Romoje gyvavo legendos apie tai, kad kai kurie grybai atsiranda nuo žaibo smūgių. Antgamtinėmis grybų savybėmis tikėjo ir kitos tolimos viena nuo kitos tautos, pvz., kinai, Naujosios Zelandijos maoriai ar Sibiro aborigenai.

Bankininko ekspedicijos, kurią rėmė CŽV metu buvo atrastos grybų rūšys, leidžiančios išplėsti asmenybės sąmonę ir ją valdyti. O lygiagrečiai mums jau pažįstamas mokslininkas Hofmanas, pasiuntęs savo bendradarbį kartu su Velsonu, chemiškai atkūrė narkotiką, išskirtą iš meksikietiškų grybų ir pavadino tą medžiagą psilobicinu. Ir vėl CŽV su kompanija „Sandoz“ petys į petį monopolizavo naujo preparato gamybą ir platinimą. Tačiau, skirtingai nei eksperimentai su LSD, kuriuos dengė valstybinės paslapties ūkanos, psilobicinas iškart tapo madingu pomėgiu.

1957 metais populiariausias tuo metu Amerikos žurnalas „Life“ (kurį leido mediamagnatas Herstas, susijęs su respublikonais) vieną iš savo numerių pašventė Velsonui ir jo „grybavimui“ Meksikoje. Septyniolikoje puslapių su vaizdingomis iliustracijomis, įdomiai ir patraukliai, o svarbiausia – pagarbiu tonu buvo aprašyti regėjimai, kuriuos patiria žmonės, paragavę tų stebuklingų grybų.

„Žmonijos praeityje, kai ji apčiuopomis judėjo šimtmečių prieblandoje, turėjo ateiti momentas, kai žmogus atrado haliucinacijas sukeliančių grybų paslaptį. Šių grybų poveikis buvo pakankamai gilus. Tai buvo detonatorius, paskatinęs naujus tolius, grybai atvėrė žmogui pasaulius, esančius už jam pažįstamo horizonto ribų, tiek laike, tiek erdvėje, o taip pat pasaulius kituose išmatavimuose, dangų, ir, galbūt,pragarą. Patikliam primityviam protui grybai padėjo suvokti, kas yra stebuklas. Žmogus turi daug panašių jausmų, kaip ir gyvūnas, tačiau palaiminga pagarba ir baimė prieš Dievą būdinga tik žmogui. Jausdamas palaimą ir ekstazę, kurias sukėlė dieviškieji grybai, žmogus nori paklausti: ar ne grybai apgyvendino jame pačiame Dievo idėją?“

Taigi, Amerikos paprastam žmogui buvo bandoma įteigti, kad pati Dievo idėja kilo dėl… grybų. Ir visa tai išspausdinta buvo tais laikais dar vis religingoje puritoniškoje Amerikoje milijoniniais tiražais, kas pagimdė madą grybinės kilmės narkotikams. Po viso to, įtakojant „Life“, į Meksiką plūstelėjo dešimtys tūkstančių naujų potyrių medžiotojų.

Oldosas Hakslis: narkotikai – kaip „laisvės pagrindas“

Ketvirtas veiksmas. LSD, meskalino ir kitų narkotikų patrauklumą suformavo ne kas kitas, kaip talentingas rašytojas Oldosas Hakslis, antiutopijos „Nuostabusis naujasis pasaulis“ (1932) autorius. Protingas ir klestintis žmogus, jis sukūrė vartotojiško rojaus vaizdinį, rojaus, laisvo nuo knygų, bet pilno visokiausių patogių daiktų ir seksualinės laisvės. Hakslį įkvėpdavo rėksmingo ir ištvirkusio 3 dešimtmečio aplinka. Šitas vaizdinys, baisus intelektualams, tapo labai viliojantis paprastiems žmonėms. Ir iš tiesų – Hakslio knyga, tai visai ne niūrūs vėlyvojo Orvelo vaizdai. Hakslis nupiešė išsivystymo viršūnę, tik ne kareivinių tipo socializmo, o būtent amerikietiškojo, buržuazinio išsivystymo. Šio pasaulio gyventojai pakeliais valgo somą – narkotiką, kuris sukelia jiems euforiją ir laimę. Tačiau Hakslis nuėjo dar toliau. Jis pradėjo dedikuoti savo kūrinius narkotikams.

Savo darbuose „Suvokimo vartai“, „Pragaras ir rojus“ Hakslis vaizdingai, jaudinančiai ir patraukliai aprašė mistines keliones į užribinius, visomis vaivorykštės spalvomis žaižaruojančius pasaulius. Tai buvo narkotinės kelionės. Hakslis tapo psichodeliko Timočio Lirio pirmtaku. Nėra nieko nuostabaus, kad potraukis psichodelikams užvaldė Vakarų jaunimą.

O dabar – įdomiausia. Ar žinote, kas pripratino Hakslį prie narkotikų? Nė už ką nepatikėsite! Tai padarė Elisteris Kroulis, ložės „Auksinė aušrą“ vadovas. 1938 metais Berlyne, kur Kroulis gyveno, bendraudamas su III Reicho viršūnėmis. Hakslis irgi ten atvažiavo. Ir ką gi užmiršo tasai humanistas bei demokratijos šalininkas nacistų sostinėje?

Tapęs aistringu narkomanijos propagandistu ir agitatoriumi, Hakslis apdorojo anglosaksų visuomenės vidurinę klasę, tapęs išsilavinusio jaunimo dievaičiu. Ir jis puikiai suprato, ką daro. Hakslis tapo narkojudėjimo vėlevnešiu. Jis sukūrė psichodelikos kaip gyvenimo būdo ideologiją, nustatė narkotikų vietą šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Ką galime sužinoti iš savotiško manifesto „Narkotikai, kurie formuoja žmonių protus“, parašyto Hakslio prieš apimant Ameriką LSD epidemijai 1958 metais? Sužinosim, kad neva „dėka paskutinių išradimų biochemijos ir farmakologijos srityse, mums pateikiama veiksminga alternatyva“. Kad po kelių metų rinkoje pasirodys dešimtys galingų ir nelabai brangių „proto pertvarkytojų“. Ir kad greitai pasirodys narkotikas, kuris privers patirti žmogų laimę tose situacijose, kuriose jis anksčiau kentėdavo. Tai pavojinga, nes diktatorius, pradėjęs tokio pigaus narkotiko masinę gamybą, gaus milijonus laimingų ir viskuo patenkintų pavaldinių. Turint tokį kvaišalą, galima daryti viską, kas į galvą šaus, narkotikas bus galingesnė priemonė nuolankumui užtikrinti už bet kokią politinę ar religinę propagandą. Tačiau narkotikai gali ir apginti laisvę. Kaip?

„Chemiškai stimuliuojamas energingumas ir chemiškai aktyvuotas protas gali lengvai tapti galingiausiu laisvės ramsčiu… Dauguma iš mūsų funkcionuoja maždaug 15 procentų visų turimų galimybių apimtimi. Kaipgi padidinti tokį savo menką efektyvumą? Tai galima padaryti, pavyzdžiui, naudojant pejotlį, natūralų proto transformuotoją. Pejotlis turi meskalino, o meskalinas… stimuliuoja mistines žmogiškosios natūros savybes ir praskaidrina protą gerokai smarkiau nei alkoholis. Dar daugiau – fiziologinė ir socialinė tokio stimuliavimo kaina yra visiški nereikšminga…“

Hakslis rašė, kad pejotlis sužadina religinį bendrumą, to paties efekto galima pasiekti ir LSD pagalba. LSD neva susilpnina ribą tarp sąmonės ir pasąmonės, leisdamas pacientui įsigilinti į pačius tolimiausius nuosavo proto užkaborius.

Hakslis įrodinėja: galima kurti didžius žmones biocheminiais metodais. Atseit rusai jau seniai varo preparatus, aktyvuojančius aukštosios nervų sistemos veiklą ir stimuliuojančius darbingumą. Ir tai, neva, sunaikint totalitarizmą Sovietų Sąjungoje.

O jūs sakote – tai tik paprastas rašytojas. Oldoso Hakslio energija ir talentas pasitarnavo kaip galingas narkotikų propagandos ginklas. Kaip ir milijoniniai žurnalo „Life“ tiražai. Tačiau tai buvo tik preliudija tikrojo narkomanijos pranašo – Timočio Lirio – atėjimui.

Timotis Liris – „narkoideologijos“ titanas

Galingas kaip titanas ir daugiaveidis kaip Protėjas Liris buvo vienas iš žymiausių psichologų. Jis – 7 dešimtmečio jaunimo revoliucijos stabas, vienas iš tų, kurie įkūrė Amerikos Meistrų universitetą. Jis taip pat ir politinis avantiūristas, kuris sėkmingai išsisuko nuo kalėjimo, tris metus slapstydamasis nuo FTB visame pasaulyje. Jis žinomas kaip ryškus nonkomformistas ir psichodelinės religijos pranašas. Jis taip pat ir pagrindinis veikėjas kuriant efektyvų psichinį ginklą bei kuriant naujus socialinės kooperacijos metodus. Šis žmogus kūrė teorinę ir taikomają infopsichologiją, apjungiančią transpersonalinę psichologiją ir kompiuterių mokslą.

Savo karjerą Liris pradėjo kurdamas pažangias grupinės terapijos technologijas, asmenybės saviaktualizacijos ir asmenybės augimo sistemas. Lirio klausimyną iki šiol naudoja CŽV ir FTB. Jis irgi perskaitė lemtingą straipsnį žurnale „Life“ ir 1960 metais išvažiavo į Meksiką „grybauti“. Grybų pagalba jis keliauja po „paralelinę realybę“. Grįžęs į Ameriką, pasiekia, kad Harvarde būtų įkurta mokslinė programa psichodelikų srityje. CŽV per statytinius pažeria tam pinigų. Dirbdamas programoje, Liris laikėsi principo: tai, ką žmonės laiko realybe, yra ne kas kita kaip socialinė fabrikacija, įteigta iliuzija. O jei žmogus pavartoja narkotikus psichodelikus, prižiūrint patyrusiam vadovui, asmenybė išsilaisvina nuo liguistų nuostatų apie patį save ir visuomenės įpirštų stereotipų. O pats terminas „psichodelinis“ gali būti išverstas kaip „išplečiantis sąmonę“.

Lirio eksperimentai turėjo konkretų tikslą: suformuoti žmonėms įsitikinimą, kad juos supanti realybė tėra viso labo iliuzija. Jis aplenkė žmones, sukūrusius filmą „Matrica“ ištisais dešimtmečiais. O narkotikų pagalba galima pamatyti tikrąją Realybę. Skirtingai nei psichiatras Stanislavas Hofas, Liris nesidomėjo medicininiais LSD vartojimo aspektais. Jis kūrė technologijas ir nuostatas, skirtas išplėsti sąmonę ir pakeisti asmenybę. 1962 metais LSD virto pogrindiniu Amerikos jaunimo kultu. Nužilgo Liris sukūrė tarptautinę vidinės laisvės federaciją, savotišką naują bažnyčią, kurios „ganomieji“ rengė taip vadinamas „rūgštines sesijas“ – masinius LSD vartojimus, vadovaujant patyrusiems treneriams. Labai greitai Liris tapo hipių antikarinio judėjimo guru.

1970 metais jį pasodino į Kalifornijos kalėjimą, iš kur pabėgo paslaptingomis aplinkybėmis. O po 3 metų jį areštavo Kabulo aerouoste. Dar tris metus jis klajoja po kalėjimus, rašo knygas ir daro pats su savimi psichologinius eksperimentus, medituoja ir sukuria naują mokslą – infopsichologiją. Ir tuo pat metu užmezga ryšius su aukščiausiais amerikietiško isteblišmento sluoksniais. Tam laikotarpiui priskiriama jo veikla pusiau mistiniame Amerikos meistrų universitete. Išleidžiami jo darbai: „Septynios Dievo kalbos“, „Infopsichologija“ ir „Pakutinis mirties bandymas“. Didžiausią dėmesį tuo laikotarpiu jis skiria žmogaus psichikos sąveikai su išoriniu kosmosu, tiria gilumines asmenybės struktūras ir neatpažintus jos fenomenus.

Maištininkas mirė 1996 metais. Jį galima teisėtai laikyti vienu iš narkocivilizacijos kūrėjų.

Frankfurto mokykla: visiška laisvė nuo visko

Šią mokyklą 1923 metais Frankfurte sukūrė kaip analogiją Maskvoje esančiam marksizmo-leninizmo institutui. „Frankfurtiečiai“ sukryžmino marksizmą su froidizmu. Didžiausią vaidmenį mokykloje vaidino Maksas Horchaimeris, Vilhelmas Raichas, Teodoras Adorno, Erichas Fromas, o paskui, kai frankfurtiečiai spruko nuo Hitlerio į Ameriką, į jų gretas įsiliejo ir vėliau įžymus Herbertas Markuzė. Visi jie tapo Amerikos jaunimo judėjimo 7 dešimtmetyje idėjiniais vadais.

Kalbant labai trumpai, frankfurtiečiai skyrėsi nuo sovietinių marksistų tuo, kad siūlė pertvarkyti visuomenę ne politinės, bet kultūrinės revoliucijos pagalba. Jie nutarė pakeisti vertybių sistemą ir Vakarų visuomenės orientaciją, sunaikindami jos ankstesnę kultūrą, kuri iki 7 dešimtmečio buvo grindžiama krikščionybe, tradicine šeima ir klasikiniu liberalizmu. Šią idėją jiems pametėjo italų komunistas Antonijus Gramši.

1970 metais seksualinės revoliucijos tėvas Raichas savo veikaluose išsireiškė visiškai nedviprasmiškai:

„Bus revoliucija! Ji skirsis nuo kitų praeities revoliucijų. Ji atsigręš į žmogų, o ne į klases, ir palies kultūrą, o politinės struktūros pokyčiai prasidės tik paskutinėje stadijoje. Revoliucijai nereikia smurto, kad patirtų pergalę, ir nuslopinti jos nepavyks smurtu. Ji plinta nuostabiu greičiu ir štai jau mūsų įstatymai, mūsų institutai ir socialinė struktūra keičiasi jos įtakoje… Tokia mano kartos revoliucija!“

Viešai frankfurtiečiai reikalavo sunaikinti šiuolaikinę civilizaciją, kuri neva tapo svetima žmogui. Jie propagavo visišką asmens laisvę – laisvę nuo moralės ir dorovės, nuo šeimos ir visuomeninių normų. Seksas, narkotikai ir kolektyviniai protestai tampa pagrindu formuojant naują Vakarų žmonių bendriją.

Frankfurto mokyklos „nuopelnai“ pertvarkant Ameriką neginčijami. 7 dešimtmetyje tie žmonės tapo Amerikos protų valdovais. Sunaikinę ankstesnę kultūrą, jie atvėrė kelią Šešėlio Bendrijai, šiuolaikiniams globalizacijos architektams, „trofėjų medžiotojų“ bendrijai – finansiniams spekuliantams, manipuliavimo sąmone specialistams. Ir, žinoma, jų veikalai ir veikla išvalė kelią plataus masto narkotikų proveržiui. Galima sakyti, jie įvedė narkotikus į Amerikos „medžiagų apykaitos sistemą“.

Ir štai kas ypatingai stulbina: visi tie intelektualai iš Frankfurto buvo „raudonieji“ su ryškiai pasireiškiančia socialistine ir net komunistine pakraipa. Ir nepaisant to, jie puikiai įsiliejo į korporacinės antikomunistinės Amerikos sistemą: dėstė geriausiuose universitetuose (Jeilis, Stenfordas), kur buvo ruošiamas Amerikos elitas. Jie mokė arba pačius talentingiausius vaikus, arba turtingiausio valdančiojo sluoksnio atžalas. Adorno, Fromas ir Markuzė buvo bene labiausiai publikuojami savo laikmečio intelektualai. Juos spausdino milijoniniais tiražais, prestižiškiausios leidyklos mokėjo rekordinius honorarus. Pagrindinės Amerikos žiniasklaidos imperijos suteikdavo tribūną jų pasisakymams, užtikrindami milijonus pasekėjų ir gerbėjų. Argi visa tai galėjo vykti be Amerikos aukščiausių sluoksnių leidimo? Šalyje, kur žiniasklaida visada buvo kontroliuojama pusantros dešimties tikrųjų demokratinės Amerikos aristokratų šeimų? Frankfurtiečiai galėjo būti kuo tik norite, bet tik ne vargšai persekiojami intelektualai. Turtingi r labai pasiturintys, pripažinti visuomenės, jie netapo nuskriaustųjų vadais. Juos kaip savus priglobė Amerikos „uždaras ratas“.

Kitaip sakant, jų veikla įsipaišė į pakankamai konkretų projektą…

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

1968 – didysis lūžis

Riaumojantys 60-ieji: tik muzika?

Grandiozinės operacijos „60-ieji“ rekonstrukcija

Aukojimas ant „Naujojo pasaulio“ altoriaus

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą